Ekologiškas bekraujis kumpis

Kai gyvenau beveik senamiesty, netoliese buvo ekologiškų mažų ūkių produkcijos parduotuvė gražiu pavadinimu. Panašių dabar rasti nesunku, viena buvo, gal net yra, Antakalny. Tose parduotuvėse gali rasti sulos, grybukų... na ir tai yra maždaug viskas, ką gali įpirkti. Yra šmotai dešros, kurių tau išeina nusipirkt nebent penkis centimetrus - pauostymui, visokie pyragai ir tortai, kurie tokie brangūs ir neišvaizdūs dėl trumpo galiojimo ir kitokių miltų - nes paprasti miltai dabar toks blogis. Ten mėsa ir kumpis patys tyriausi ir brangiausi, beveik atrodo, kad jis niekada nebuvo kiaulė ar veršiukas, kad jis užaugo ant kumpių medžio ir niekas nemirė, kad papildytų tavo skrandį. Kiaušiniai, o kiaušiniai, jie ten pasidaro tris kartus skanesni, o ledai iš bulvių krakmolo ir uogienės atrodo galintys išspręsti karvių kančias. Juk tu, nuodėmingasai, drįsti pirkti pieną iš paprastos parduotuvės.

Tokioj parduotuvėj, privalu pamatyti mamą su vėžimėliu perkančią bulves, kurios matyt kasamos kaip kokie trumai, miške, ar kokioj kitoj prabangioj žemėj. Mama su vėžimėliu dažnai turi visko mačiusius sportbačius ant savo kojų, daug medžiaginių maišelių ir "VISA KAS GERIAUSIA MANO ŠEIMAI" elgseną. Viskas ant tavo kūno tampa nuodėme - kinų gamybos bliuska, plastikinis maišelis, vištienos krūtinėlė iš parduotuvės kuprinėje, faktas, kad tu nekenti jogos, ar atlieki tik miegančios meškos pozas savo lovoje. Tokiose parduotuvėse sutinki ir daug gražių ponių, kurios apsiperka vakarienei už pidisoką. Viskas tose parduotuvėse mane varo iš proto ir jaučiuosi menkesnė negu menka - nieko negaliu nusipirkti be kaltės ar mėnesio išlaidų viršyjimo, kaltė už tai, kad mano gyvenimo būdas nėra taip tausojantis aplinką, kaip galėtų, nes tos mamos randa ko atsisakyti, kad nupirktų tuos daužtus obuolius už tris eurus. Aš galiu sutaupyt ant geresnių ar lietuviškų škurlių(kas irgi didelė prabanga), bet nesutaupau ant tos fancy duonos. Geriu pieną iš kankinamų karvių, dramatiškai žūstančių vištų mėsa ir kiaušiniai yra mano kasdieniam racione, mano paprasti miltai tukina mane ir vargina mano kasą, mano skalbiklis nėra ekologiškas, ar man tikrai reikėjo to maišelio/daikto/škurlio...  Ar tie žmonės perka tuos produktus, nes jie nori gero sau, savo šeimai ir pasauliui, ar dėl to, nes tai mada? Ar jie namuose rūšiuoja šiukšles, turi tik vieną mašiną ir važinėja dviračiais kada tik gali? Ar tokios mano mintys yra nuodėmingos ir bandančios pateisinti mano gėdą, kad man čia per brangu, bet ko aš čia tada išvis atėjau? To gražaus sausainiuko, muilo, kuris be parabenų, bet su juo niekad nesijauti iki galo nusiprausęs, avižų pieno, kurio tik pavadinimas skamba skaniai ir įkvepiančiai, ar ekologiškos dantų pastos, kuri baisiau negu vėmalai?

Kartais man tos parduotuvės primena tiesiog mūsų visų nepasotinamą puikybę. Juk kai kurie žmonės dėl mažiausio šūduko kreipiasi į tretinio lygio ligoninę, nors tyrimai visur tokie patys. Tie patys džinsai kainuoja skirtingai - tik kai kurie didžiuojasi kiek daug ar mažai sumokėjo. Visad norisi pasakyti, kad va, jis durnius, o aš ne, mano pasirinkimas teisingesnis. Pienas iš karvių  - ar tau nieko nėra švento?  Pienas iš eko krautuvės - ar tu visai nuprotėjai tiek už pieną mokėti?

Sakralumas ir šventumas tikrai įdomus reikalas. Aš labai mėgdavau beržų sulą, mano kaimynės tėvai leisdavo ją iš didelio, į viesulą panašaus medžio prie namų. Pirkdavau ją Vilniuj kur tik rasdavau, bet rasti būdavo visai sunku. Tai radusi ją tose gerose blogose parduotuvėse pirkdavau tą sulą tol, kol jos būdavo. Šventu vandeniu vadindavau. Bet žinot ką. Vieną kartą pamačiau kaip sulą leidžia iš didelių, puikių kapinių medžių. 

Tai gal nebenoriu tos sulos, skanu bus man ir arbata iš pakelio. Ir nereikia man nepasterizuotos eko grietinės, kuri šiaip irgi prasidėjo nuo karvės papo. Taip, tikriausiai joje išsaugotos visos lakto bakterijos, gal dar kokios jersinijos, ar salmonelės papuolusios, bet taip tik skaniau ir sveikiau. Tuo ekologišku česnaku galima galvą ir pažastis įsitrinti, tada nekibs jokie grybeliai. Po to iš to česnako dar ir sriubą išsivirti. Nepagalvojot? Masinio vartojimo visuomenė...

Ir lidlo pigi mėsa tikrai tik skanesnė, nes akcijinė.

Tikra nusidėjelė, kon bepasakysi.

Kita vertus, plastiko suvartojimą tikrai galite sumažinti, bet nebūkit kaip aš, nebandykit per prievartą grūsti silkės į kuprinę. Kuprinės/rankinės plyšta, ypač jų užtrauktukai. Silkės indeliai gali prakiurt. Tas riebalas sunkiai išsiplauna. Kiekvienai pamestai ant žemės silkei skirta Dievo ašara. Termopuodelis ir gertuvė ilgainiui atsiperka su kaupu, o kavinėj visad galit paprašyt kavos į keramikinį puodelį. Arba duoti savo termosiuką, kad ten pripiltų. Medžiaginis maišelis vietos irgi neužima daug. Bet ilgainiui atsiperka ir jis. RIMI jau turi daugkartinius daržovių maišelius, bet, manau, pigiau būtų pasisiūt pačiam. Nors ir neturint tokio maišelio dabar nematau prasmės VIENĄ papriką ar agurką kišt į maišelį. Juk vistiek plausi parsinešęs. Aš turiu svajonę apie pilstomą šampūną, nes man tikrai gaila išmest tas neperdirbamas bonkas, norėčiau, kad taromatai priimtų stiklainius, kad kruopas ir miltus būtų galima pirkt savo atsineštose tarose. Bet prieš penkiolikmetį man apie taromatus pasakojo kaip apie istorijas iš fantastikos srities. Galbūt po dar penkiolikos metų ir milijonų tonų šiukšlių iš fantastikos srities atrodys toks resursų švaistymas.

Galbūt būti geresniu sau ir pasauliui neturi būti prabanga namudininkų parduotuvėse. 

Bet nu.

Jeigu jums atrodo kitaip, neteisiais ir hipokritiškais Jūsu nevadinu.

Galbūt.

Gintarė