Gedulas

 

Miestas keičiasi.

Darosi vis svetimesnis.

Nebėra kampinės kavinės.

Žinai, kur buvau palikus piniginę.

Po tos kavinės tam kampe

jau buvo kepykla, ledainė, dar kažkas.

Įsivaizduoji, užsidarė paštas. 

Ir gatvė, rodos - nebe ta. 

Gal nepasikeitė stotelė,

kur paskutinį kartą išsiskyrėm. 

Ir tavo gyventuvės broma ta pati - 

Lyg tavo kambary dar lauktų knygos. 

Kai Užupiu einu, aš vis pasišneku,

kažkaip atrodo, kad mane girdi. 

Įsivaizduoju, kad eiliuotą tekstą

gali skaityt ir atrašyt.

Niekaip netikiu, kad tu jau mirus. 

Tu tokia tikra, šilta, lyg niekad neišėjus.

Tu klaustum - “Ko, Gintare, tu verki?”.

Ai, žinai, ilgesys jau yra toks dalykas, kartais graudina.