Romantika

Dėl tam tikrų priežasčių, kurių pati dabar negaliu(nenoriu) įvardinti, visi dalykai, kuriuos vadindavo romantiškais man atrodė, sakykim, nemalonūs, atgrasūs. Galbūt dėl to, kad tikrai nežinojau, kas yra ta romantika, tad būdvardį romantikas sutapatinau su žodžiu kvailas. Kvailumo, maniau, tikrai nemėgstu, tai nemėgstu ir visų romantikų.

Tie visi romantiški dalykai, antai vakarienės žvakių šviesoje(siaubas kaip brangu ir tamsu), susikabinimai už rankučių(o jiems neprakaituoja rankos tiek ilgai susikabinus?) ar komplimentai mano galvoje dažnai būdavo išardomi kaip kokie lego ir visada netekdavo žavesio. Čia kaip baltą mišrainę pavadinti bulvių, morkų, žirnelių ir majonezo kratiniu, ar nusipirkus narcizų galvoti kokiu mėšlu jie buvo tręšiami. Bučiniai, visų pirma, gi labai jau nehigieniškas dalykas, kiek ten bakterijų(per mikrobiologiją minėjo, kad gal netgi daugiau negu išangėj). Be to, tai tokie neapibrėžti dalykai, kaip kokia gyvenimo laimė, prasmė ar džiaugsmas.  Tai visiškai nepraktiška, nevaizdinga ir neapčiuopiama, todėl romantika man atrodė kažkas neegzistuojančio, kaip ir normalus žodžio solidarumas paaiškinimas.

Dabar tikriausiai reiktų parašyti, kaip aš ten įsimylėjau ir suvokiau kas yra romantika ir pradėjau matyti pasaulį kaip vaivorykštę trykštančią iš vienaragio šiknos. Anaiptol, nieko panašaus neatsitiko. Tiesiog vieną gražią vasarą aš išvažiavau į vasaros stovyklą. Ne, ten nieko neįsižiūrėjau, bet ten buvo daug kalvų, ant kurių stovėjo mūsų gyvenamieji būstai. Ir kaip tik buvo rugpjūtis, metas, kuomet žemė skrieja per kosminių šiukšlių ar kažkokio tai kito kosminio mėšlo zoną. Tos šiukšlės patenka į mūsų atmosferą ir dėl staiga atsiradusio molekulinio tankio(ozonas, deguonis, etc.) bei didelio greičio kuriuo jos įskrieja į žemę, tos kosminės šiukšlės užsidega ir mikliai išnyksta. Atrodo, kad lyja žvaigždėmis.

Andromedos galaktika, wikipedijos foto

Aš kaip gyva nebuvau mačiusi tokio dangaus. Ta naktis buvo pati giedriausia, mūsų buvimo vieta buvo pati idealiausia žvaigždynams stebėti. Net jeigu tos šiukšlės nebūtų kvailinę mūsų akių, nu velniai nematė tų krentančių zviozdų - viskas matėsi - pradedant planetom(gal Venera tada ten buvo, nepamenu), baigiant samčiais ir lokiais(kalbu apie grižulo ratus), o dėstytojas su specialiu light saberiu(kuris rodė į žvaigždes kaip į kokį smart board'ą) net parodė kažkur Andromedos galaktiką. Aš tą naktį gulėjau ant kaldros, kuri buvo patiesta ant šlapios, vešlios žolės. Po to su ja miegojau, lovoj traukdama jos kvapą ir gręždama kraupiai didelį mėnulį akim. Tas dangaus žemėlapis ir mitusio veršio didumo teleskopas įsirėžė į mano mažai mačiusias ir patyrusias smegenis. Net ir dėstytojas, kuris buvo visai nesimpatingas dieną, naktį nebebuvo toks bjaurus - jis pats pasimetė tame nakties labirinte ir nors mintinai bėrė, apvedinėjo žvaigždynus, galėjai jausti, kad jo su mumis tikrai nėra, kad jis ten - kažkur visatoje - galbūt jaučiasi esanti pasimetusi kosmoso šiukšlė, iššokusi iš neaišku kur - tik štai nespėjo sudegti ir pavirsti į dulkes, tad dabar studijuoja astrofiziką ir svajoja sugrįžti ten, iš  kur atsirado.

Tą naktį pirmą kartą po daug metų pradėjau iš naujo rašyti eilėraščius. Daugybę. Jie visi panašūs, su beveik tais pačiais žodžiais apie naktį, žvaigždžių dulkes ir Henerikės garbanas. Išnaudojau visus interneto duomenis skaitydama apie Henerikę ir josios žvaigždyną vien dėl to, nes man jos pavadinimas labai patiko. Kadangi likusią naktį išsėdėjau balkone ir rankiojau benykstančias žvaigždes, o po to miegojau šlapiuose pataluose, susigriebiau peršalimą. Bet tai vis tiek yra viena geriausių naktų mano gyvenime.

Kuo tai susiję su romantika? Nes aš tikrai nemaniau, kad ta mano naktis stovykloje yra viena iš tų naktų, kurias galima nuvertinti šiuo žodžiu. Bet vieną dieną mokykloje prieš lietuvių pamoką aš įsijautusi pasakojau apie tas žvaigždes savo klasiokei. Buvau tokia nusivylusi, kad aš negaliu rasti tai nakčiai žodžių, kad tai nakties tamsai ir tobulumui nėra tinkamų būdvardžių. Ir man besistengiant išardyti savo stebuklus ji nusišypso ir sako man:

- Vau, Gintare, nebūčiau pagalvojusi, kad tu tokia romantikė.

Paukščių takas, foto vikipedijos.

Kad Jūs žinotumėt, kaip aš tada įsižeidžiau. Kaip galima nuvertinti tokius didžius dalykus iki tokios mažos, nereikšmingos bluselės - ROMANTIKA. Nu fu. Kvaila, viskas labai labai kvaila ir neapsimoka niekam pasakoti gerų dalykų gyvenime. Daug lengviau sakyti kiek daug dalykų aš nekenčiu.

Bet tos nakties aš niekad nepaleidau, vis grįždavau į ją. Niekad neklausiau, kodėl ji man buvo tokia brangi. Ji tiesiog buvo. Laikui einant atsirado dar kelios tokios stebuklingos valandos, akimirkos. Kad ir kaip būtų keista, jos labai skirtingos, nors joms atsitikus tu pajauti, kad tai yra tai ko tu laukei. Ne tos akimirkos, kada jautiesi visiškai laimingas ir trokšti, kad laikas nors truputį sustotų ir galėtum nutverti tą laimę amžinybės kamputy. Tos akimirkos, kuomet negali nieko paaiškinti, bet ir nenori; kuomet nesijauti visiškai patogiai, galbūt net sunepatogintas naujos minties, žmogaus, ar tų mano šiandien išskalbtų žvaigždžių. Visiškai nepraktiškas, o galbūt praktiškas iki nukritimo įvykis ar objektas, kuriuo daliniesi su visais, tik su vienu, arba tik su savimi. Kiekvienam skirtingas ir neapibrėžtas. Amžius, momentas ar tik jo dalelė. Galbūt tai ir yra romantika, ir tokį būdvardį turime tik dėl to, nes viską norime kišti į žodžius ir skaičius, nors toks savęs reiškimo būdas yra visiškai netobulas ir viską konstruoja arba ardo pats iš savęs. Galbūt tai tiesiog yra ir mes visi vienodai to laukiame. O pagaliau sulaukę ir paragavę išgyvenam sunkias pagirias. Vis norim dar ir dar...

Va tau ir romantika.

Būkit sveiki.

Gintarė.