Man už mėnesio sueis trisdešimt metų. Patyčios mokykloje baigėsi prieš keturiolika metų. Mano draugių vaikai jau eina į mokyklą ir patiria patyčias.
Patyčios dabar yra daug sofistikuotesnės. Į patyčias ir diskriminaciją klasėje dabar pilna koja įsitraukia ir tėvai. Jei vaikams tyčiotis sunku, jie padeda jiems, patyčias toliau vykdydami tiesiai kitų vaikų tėvų atžvilgiu. Aš manau, kad visais laikais tėvai buvo patyčių mokyklose šaltinis, tiesiog kažkada žmonės turėjo daugiau sarmatos ir taip atvirai tuo nesididžiuodavo. Dabar dalyvauti klasės patyčiose yra kiekvienos mamos šventas reikalas. Kokia tu motina, negi nemyli savo Herberto, jeigu nemenkini kitų vaikų?
Aš dažnai pagalvoju, kuo aš būčiau, jeigu man nebūtų prireikę tiek metų sveikti nuo patyčių. Galbūt man būtų daug geriau pasisekusi matematika, nes nuo pusės pamokos nebūtų reikėję planuoti kaip bėgsiu iš klasės į rūbinę pasiimti striukės, kol manęs, storos Aukselytės, kažkas nepasigavo. Gal nebūčiau paniškai bijojusi vyrų iki dvidešimt keturių? Gal būčiau parašiusi fantastinių knygų rinkinį ir jis būtų buvęs bestseleriu? Aišku, neverta svarstyti kas būtų jeigu būtų. Kam nereikėjo sveikti po patyčių, negali suprasti KIEK DAUG JĖGŲ reikia išmokti draugauti su kitais žmonėmis ir nesitikėti blogiausio. Išgyvenę patyčias moka puikiai pagrįsti neapykantą savo asmeniui, nes juk su jais tikrai turi būti kažkas negerai. Mes labai juokingi, mokame puikiai iš savęs pasityčioti. Ir visiems labai smagu.
Kai mes imame sveikti nuo patyčių mokykloje, staiga mums prisireikia paauglystės ir visų jos džiaugsmų. Deja, gauname tik sunkumus, nes paauglystė gali ateiti ir daug vėliau, nei biologinis jos amžius. Mes norime draugauti, nebūtinai mokame, norime pirmų meilių, tik niekam nebesame pirmi, nes bendraamžiai jau ieško rimtų santykių, o mes nemokame tokių kurti. Ir mes nežinome, kas mums tikrai patinka, nes labai stengėmės patikti kitiems, kad tik pagaliau patyčios baigtųsi ir būtume priimti. Jei nesistengėme patikti, tai bent nesidemonstravom, kad esame labai kitokie. O gal mes net nesame kitokie, gal mes tokie kaip visi, mums tiesiog nepasisekė.
Aš laikau save pasveikusia nuo patyčių. Aštuoni metai terapijos. Išmokau supykti ant jų visų, nelaikyti pykčio viduje, nesijausti kalta, dėl to, kas nutiko. Reikėjo viską iš naujo išgyventi - visą smurtą ir mokytojų abejingumą. Išmokau priimti, tai kas nutiko. Išmokau didžiuotis savimi dėl to, kad pakeičiau mokyklą.
Manau, kad išmokau kažkiek ir paleisti, padėjo studijos, padėjo amžius ir su juo ateinanti branda. Bet žinot ką? Kai man buvo trylika, aš maniau, kad man tiesiog neskirta gyventi su visais. Kad aš esu raupsuota ir neišgyvensiu iki dvidešimties. Ir dabar planuodama savo trisdešimtą gimtadienį aš tikrai nesijuokiu iš tokių savo trylikametės minčių. Man jų stačiai baisu. Kaip tai galėjo mokykloje vykti? Kaip tai gali vykti dabar? Kad ir kaip stengiausi paleisti ir nekaltinti tų žmonių, jie visada bus atsakingi už tai, kas buvo. Kodėl, praėjus tiek metų nuo mano nelaimių, tai vis dar parazituoja mokyklose, tik dar įmantresniais būdais?
Kad ir kiek mes investuotume į savo sveikimą, kad ir kokie būtume sąmoningi, ir sėkmingi - mokykloje vykusios patyčios ir smurtas mus lydės visą gyvenimą. Ir dabar, kai stebiu besitęsiančias "socialiai priimtinas" keliasluoksnes patyčias per draugų vaikus, man verda kraujas. Man neužtenka empatijos, išsilavinimo, patirties suprasti kodėl tai vyksta. Nesugebu to pateisinti.
Matyt suprantame kalbą tik piniginėmis bausmėmis. Už patyčias, už šiukšlinimą, už parkingą kur negalima. Tik kodėl bausmę už patyčias moka tie, iš kurių tyčiojamasi, o ne atvirkščiai?
Primenu, kad smurto stebėtojai taipogi yra smurto dalyviai. Taigi mokytojos, kurios nusisuko, taipogi tapo smurtautotojomis.
Aš tave palaikau.
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą