Kovoti su būties ar tiesiog egzistenciniu nerimu yra kiekvieno žmogaus kasdienybė. Netgi esu girdėjusi kažkur, kad esminis žmogaus ir gyvūno skirtumas yra suvokimas, kad gyvenimas turi neišvengiamą pabaigą. Tai natūralu dėl to biškį nerimauti. Pradinėse klasėse vaikystės draugei išsakiau norą mirti tol, kol nieko nepraradau, kad man nereikėtų kentėti netekties skausmo. Draugė pasibaisėjo manimi - nors mes buvom pradinukės, jai jau tada buvo aišku, kad toks mano noras yra be proto savanaudiškas. Man jis atrodė savaime suprantamas - aš nenoriu jausti to baisaus jausmo krūtinėje, kai nežinai kas bus, bet atrodo, kad kažkas baisaus. Ne kiek skausmo, nerimo aš bijojau.
Kartais stengiantis suvaldyti nerimą jaučiuosi lyg bandydama plikomis rankomis sustabdyti vandenį. Nors mūsų rankos yra labai stiprios, deja, kovai prieš vandenį jos ne itin tinkamas įrankis. Eiti prieš srovę, eiti prieš prigimtį - sunku. Plaukti pasroviui - baisu. O jeigu prieš mane nelaimė, nuo kurios nežinau kaip apsiginti? Kamuojant nerimui norisi nebūti pačiam - kaip tada man vaikystėje - nors iš tiesų norisi, kad nebūtų nerimo ir jį keliančių dalykų. Lyg pasitraukti, susilieti, ištirpti, nejausti tų jausmų, kuriuos galbūt jautiesi sau logiškai išaiškinęs, bet emociškai visgi tos informacijos neprisileidi.
Tam, kad nerimas neimtų valdyti manęs aš stengiuosi save pagirti už prieš tai buvusias situacijas, kada nerimas, atrodė, mane sugrauš, bet nesugraužė. Bijojai budėti pirmą kartą - tačiau į darbą atėjai, atidirbai ir nieko tragiškai nenutiko. Ir dar gal neblogai susitvarkei. Atėjai į darbą ir tas nerimas dingo, nes priešo, iššūkio tu jau nebelauki - jis yra čia, tu jį matai ir užuodi, tu jį vis labiau imi pažinti ir kartu vis labiau pažįsti save, supranti, kiek daug dalykų tu gali, o tų dalykų kurių dabar negali - didelė tikimybė, kad neprireiks. Tu šaunuolė, Gintare, tu stipri, tu esi WOW. Nerimas praeis, kaip ir viskas praeina, ir jei dabar nepavyksta nusiraminti, reikėtų nustoti sau įtarinėti feochromacitomą ir pasitikėti savo jėgomis šį nerimą išbūti.
Daug dalykų pasikeitė karui prasidėjus. Nerimas, įgavęs labai aiškių spalvų ir pavidalo paukštį spurda krūtinėje. Labai nesunku įžvelgti kaltės kruopelyčių savo smegenyse, jas surankiojus gautųsi nebloga porcija košės. Ir tą košę vartoji, dar labiau nerimauji, toks jausmas, kad esi nerimas įdarytas nerimu. Neseniai manęs paklausė ką veiksiu po rezidentūros, pasufleravo, kad galėčiau gauti darbo vietą. Klausia, ar man būtų įdomu. Ir man būtų, tik norisi juokais pridurti, jeigu būsime gyvi ir ši ligoninė stovės - man tikrai bus įdomu. Nepriduriu, bet nusijuokiu kad jeigu baigsiu aš tą rezidentūrą, tai tikrai bus labai gerai čia dirbti, kad dabar man apie tai kalbėti per anksti ir aš per maža. Mane patikino, kad aš ne per maža ir viskas bus gerai, čia mano vidinis perfekcionistas kalba. Bet mano nerimas, jau nebe bliūdas košės, o visas kibiras cemento, gurgia mano dūšioje ir jau rodėsi, kad suės mane su visais kauliukais ir kupeta plaukų. Ir aš nieko nenoriu žadėti, nes man atrodo, kad ateitis nuo manęs nebepriklauso.
Tada draugė brūkšteli - tvarkausi dantis - bet taip nerimauju dėl savo ateities, kad atrodo beprasmiškas šis pasiekimas. Ir dar kažkas leptelėjo, kad koks skirtumas jei esi lavonas su gražiais dantimis. Žmonių nerimas ėmė gertis į mano cemento pūdą, brinkti ir tempti mane žemyn. Kaip man dirbti ir stengtis su šituo bagažu. Melstis? Dievu aš netikiu. Kam paskambinti, ką sakyti?
Per pietus pliurpėm, žmonės valgė, aš rijau skrandžio rūgštį. Netyčia pamačiau rezidentą žiūrintį kriaukles interneto parduotuvėje. Dar jis papasakojo apie savo šeimą - kaip tuoj ji pasipildys mažu žmogumi, kaip kitam mažam žmogui duoda žuvų taukus, kaip gerai jo broliui sekasi moksle. Ir visame tame fone su sugriautais daugiabučiais ir daugybe sudaužytų kriauklių aš pamačiau ir tą naują, kuri dar neįmontuota į sieną. Pamačiau toliau einantį gyvenimą ir ateitį, kurioje žmonės pasirenka būti aktyviais dalyviais, architektais, statybininkais ir projektų vadovais. Mano nerimas ėmė tirpti. Man lengviau tapo pamatyti, kad tai ne tik MANO nerimas. Taip, dalis jo yra mano, bet labai didelę įtaką davė visuomenės, aplinkos diktuojamas emocinis fonas ir nerimas, kurį aš, pavargusi ir šiaip nerimauti bei "overthinkinti" linkusi Aukselytė labai lengvai sugėriau ir ėmiau jausti kaip savo. Nes aš nedrįstu pasakyti - gal galime dabar truputį nekalbėti apie karą, man dabar sunku. Gi baisu - kaip pagalvos apie tave, gi Ukraina neturi tokios prabangos negalvoti apie bombas, kurios ant jų krenta.
Tačiau jei tai būtų mano draugė Gintarė, arba mano vaikas Gintarė, aš jai pasakyčiau - viskas ok, Auxelyte, yra šitie jausmai yra normalūs ir tavo atveju visai naudinga atsitraukti nuo didelio sunkaus informacinio fono, kuris tiesiogiai veikia tavo savijautą. Tu turi išsakyti savo artimiesiems savo dabartines ribas, ir tai nereiškia, kad tu nepalaikai Ukrainos, tu gali ją remti pagal savo dabartines galimybes, dirbdama savo darbą geriausiai kaip tik gali. Gyvenimas tęsiasi - tavo šiuo metu taip pat. Gyvenimas tuo yra geras dalykas, kad jis, žinok, eina ir viskas. Niekas jo nesustabdo. Žemės nebebus - bet gyvenimas - bus. Ir kai tavęs nebebus, gyvenimas irgi bus, matai, kaip gerai? Bet dabar yra toks dalykas - tu esi. Ir aš labai tuo džiaugiuosi. Ir dar žinau, kad tu susitvarkysi. Kaip ir su fiziologijos egzaminu, pirmu budėjimu. Kaip su viskuo iki šios susitvarkei, gi nepabėgai. Šikai į batą, bet vistiek kaktomuša nėrei į viską, varteisi iš gaidžio. Tai tu susitvarkysi. Bet šitą, nu, žiūrėk savęs, ok? Ir jėzusmarija, pavalgyk, imk bulkutę, va. Nes tu kai neėdus, nu žinai. Ei, nežiūrėk taip į mane. Nebliauk, NEBLIAUK. Nu gerai biškį gali ir pabliaut.
Komentarai
Rašyti komentarą