Užmačiau, kad Vilnius iš Jogailos miesto teises gavo daug vėliau, tad miesto gimtadienis turėtų būti švenčiamas ne šiandien ir miestui pagal šią logiką 700 metų nėra. Aišku, aš ne snobė, kad dėl to kelčiau dramą, nes man nuoširdžiai nerūpi. Nejaučiu jokio sentimento ar pasididžiavimo, kad turiu gyventi Vilniuje.
Kaip ir daugelis studentų į Vilnių išvažiavau baigusi mokyklą. Tuo metu įstojau į mikrobiologijos ir biotechnologijų studijas, po to, toms nepatikus, perstojau į mediciną. Tuos septynis metus Vilniuje jaučiausi labai be savo vietos (dažnai kraustydavausi, daug mokiaus, dar viršaus to dirbdavau iki vėlumų). Grįžti į Žagarę kartą per mėnesį man reiškė grįžti namo, ta tikrąja prasme, namo, ne į šiaip gyventuvę, kur turi ilsėtis tavo kūnas. Septyni metai sunkumų nėra mažai. Visiems tu esi vienas iš daugelio. Joniškio rajone bendruomenė man slėgė, o Vilniuje tokios labai pasigedau, jaučiausi niekur nepritampanti, niekam nerūpinti. Su laiku bendruomenę visgi radau. Ir draugų, ir savo šeimą. Patyriau daug daug pirmų kartų - tragiškų nesėkmių ir laimės, nepritekliaus ir pirmos kelionės iš savo santaupų skonį, įsimylėjimų ir išsiskyrimų. Ilgainiui Vilnius tapo mano gyvenimo scena. Net tuos metus, kai gyvenau ir dirbau Kaune, net tuos kelis mėnesius, kai dirbau Belfaste - vis tiek gyvenau Vilniuje, nors labai jo nemėgau, ir negaliu pasakyti, kad degu jam meile dabar.
Nuolatos krapštau smegenis kaip reikėtų iš jo išsilaisvinti. Galimybės dirbti dauguma aspektų koncentruotos čia (žiūrint į šeimos ūkį apskritai). Su lūkesčiu žiūriu į investuotojus, kurie lyg ir bando investuoti toliau nuo Vilniaus, bet finale darbo jėga vis tiek būna iš čia. Aš neturiu kompetencijos pasakyti ar inžinieriai yra geri tik iš VGTU. Neturiu supratimo kaip šiose srityse vyksta konkurencija - medicinos Lietuvoje tėra Vilnius ir Kaunas.
Vilnius mane dusina ir nežinau katras labiau stengiasi vienas kitą atstumti. Kai savanoriavau architektūros festivalyje (kelis metus, su pertraukom), laukiau, kada ateis priėmimo momentas, nes savanorystė gali labai suartinti. Nieko. Laukiau, kada baigsis studentiškumo nerimas. Nieko. Ir svajoju, atrodo, apie būtį ten, kur būtų ne čia, ne šitame mieste su kriokiančiais troleibusais ir pilkais miegamaisiais rajonais.
Bet kai planavom susirašymą, man net nekilo mintis susirašyt kažkur kitur, ne Vilniuj. Tylus protestas buvo išsirinkti kavinukę, kurioje man miela, kad kas kartą praėjus pro ją eidama iš manikiūro norėčiau nusišypsoti jai, pajausti dėkingumą miestui, kuriame sutikau savo vyrą ir pradėjau šeimą. Jau galvojau, kad baigiu priešintis Vilniui - ir katės atsirado. Šiandien skaitydama daugybę padėkų Vilniui niūriai atsidusau - nesijaučiu Vilniete ir nematau ką švęsti.
Žmonės, kurie nėra čia gimę, galbūt supras mane, o gal ir ne. Gyvenimas Vilniuje yra kova už būvį. Aišku, kokiam New Yorke ta kova daug aršesnė. Kovoti reikėjo ne tik laiku ir pastangomis išlaikyti galvą virš vandens - kur kokį pinigą pasidaryti, kaip egzaminus išlaikyti, kaip susirasti kur gyventi. Didžiausia kova man buvo pritapti - ypač neturint savo palaikymo komandos pačiame mieste. Tai ne tik apie šypseną (kurią man ir dabar sunku būna išspausti) ir mandagų elgesį, gražią kalbą (kurios irgi neišvysčiau). Tai lyg apie pačią vidinę būseną ir lojalumą miestui, kuriame gyveni ir kuri. Čia visiškai malu šūdą, esu tikra, kad niekas nesupras ką turiu omenyje.
Mano kova už išlikimą Vilniuje nėra pasibaigusi ir tikriausiai niekada nesibaigs. Tikriausiai visada idealizuosiu išsikraustymą iš šio miesto, tikėdama, kad tai išspręs mano problemas, bet tikriausiai kovoti ir kabintis reikės visur. Labai dažnai girdžiu iš pacientų "na, jūs daktare nesuprasite, tokių problemų neturite". Norisi nusijuokti ir apsikabinti kartu su tais žmonėmis, gal tada nesijaustume tokie vieniši pilkų miegamųjų rajonų pasaulyje.
Šiandien draugė pasakė, kad vieta neturi būti įteikiama dovanų - ją reikia aktyviai paskelbti savo, išsikovoti, padėti ribas, apjuosti juosta ir paskelbti taisykles pačiam. Šią vasarą bus 10 metų kaip aš išvykau iš Žagarės, gal tas jubiliejus bus ženklas diktuoti savo taisykles ir ribas, o ne visada pasiduoti kitoms.
Nesveikinsiu Vilniaus su gimtadieniu. O kur mano pasveikinimas, diplomas, kad aš čia dešimt metų neprapuoliau, atsilaikiau, išgyvenau??? :D
Komentarai
Rašyti komentarą