VESTUVĖ

Labas,

eina jau trečia mūsų vedybinio gyvenimo savaitė, vakar grįžome iš atostogų, kimbame į darbus. Šiandien yra paskutinis mano atostogadienis, Rokas jau ten kompiuterinasi ir programinasi, nors jis būgštavo, kad šiandien kažko rimto nudirbti gali ir nepavykti. 

Liepos 29 dieną, penktadienį, 11 valandą mudu susituokėm. Vestuvės vyko kavinėje prie Bernardinų sodo  - "Strange love coffee roasters". Viktorija man pažadėjo, kad nelis, nes nu nelyja tokią dieną, dešimt metų jau nelijo - ir aš sakau gerai, reiškiasi taip ir bus. Gražus oras laikėsi nuo pat mano ir tėčio žingsnių iki pat sekmadienio, kai susikrovę mantą sodyboje uždarėme duris. Nuomavome tik kavinės kiemelį ir vietą po stogu, pačioje kavinėje ir jos balkone toliau vyko gyvenimas, tačiau niekas mums netrukdė ir viskas buvo gerai. Kavinė tiekė ir užkandžius, kavą, gėrimus ir ledus, kurie patiko ir mums patiems, ir šventės svečiams. Šventės vietą puošė, mano puokštę, liudininkės Karolinos apyrankę, jaunikio ir liudininko Algirdo butonjerę pagamino Oksana Stankutė (fb: Oksana Stankute). Oksana padėjo mums sudėlioti mintis - kaip turi stovėti kėdės, KUR turi stovėti arka. Pasirūpino žiedų pagalvėle iš sąmanų. Ji buvo daugiau negu dekoratorė. Ji pasižymėjo, kad bus VESTUVĖ, o ne Vestuvės, nes nu mes taip sugalvojome ir nu tikiuosi, kad bus tik viena vestuvė. Oksana pagamino mano puokštę iš brokolio, mano žalią vainiką, ir nors sakė, kad butonjerę padarys iš ko nors, padarė iš mažo brokoliuko. Puokštė dienos metu keitė spalvą (nes brokolis ruduoja) ir man tai buvo labai gražu ir tikra. Didelės rekomendacijos Oksanai.

Ceremonijos metu muzikavo Emilija Katauskaitė, o po to grojo šiaip muzika iš mano Spotify playlisto VESTUVINIS FONAS. Šiaip mūsų draugai dėliojo vestuvinę muziką į playlistą, bet aš po to vakare prieš vestuvę tą vestuvinį foną rankiojau pati dar kartą. Mano dideliam džiaugsmui apskaičiavau teisingai - svečiams mums palydint su žiedlapiais užgrojo m83-wait. Tada jau apsiverkiau.

Link arkos, mūsų altoriaus, mane lydėjo tėtis. Aš pati nepastebėjau, bet žmonės sakė, kad kai mes atėjome, nušvito saulė. Rytas tikrai buvo šūdinas man, jei rimtai. Nebenorėjau jokių vestuvių. Nors mano makiažas buvo puikus, plaukai buvo puikūs (makiažu rūpinosi Ieva iš VASCO by ICON salono Kalvarijų g., plaukais rūpinosi Justinas iš to paties salono), makiažas vėlavo 20 min., o to pasekoje į savo vestuves beveik pavėlavau. Visa laimė, kad Viktorija su Kęstučiu bei Čili saugojo mano suknelę, mes padarėm su Vika gramą ir viskas buvo gerai. 

Tai va, tėtis mane atlydėjo, padėjo tą mano čemodaną, kurį svečiai vėliau pildė dovanomis (ačiū <3). Tada sekė Vilniaus Civilinės Metrikacijos dalis. Jėzau, kaip ilgai. KAIP ILGAI. Beveik gailėjausi, kad nepasirašėm tų popieručių dieną prieš. Bet nu ką dabar. Norėjau viską per vieną dieną, kad būtų nu jau tikrai tikra. Visa laimė, kad mes pasirinkome humanistinę ceremoniją su "Taip Kitaip". Mūsų ceremonmeisterė buvo Gintarė Micevičiūtė. Pokalbis su ja kelis mėnesius iki vestuvių buvo labai terapiškas, malonus, lyg po jo galvoju "noriu aš tų vestuvių". Ji surezgė kalbą ir ritualus taip kaip mes norėjom. Noriu, kad būtų day.lt puslapis. Buvo. Noriu, kad būtų ir kur pasijuokti, kad nebūtų kalba ilga ir graudulinga. Buvo. Rituale norim spausti ranką ir gerti kavą. Ok. Kai ji atsiuntė kalbą pataisymui - verkiau ir juokiausi su snarglio burbulu, nes čia buvo toks... MUMS. Tikrai nepagailėkite pinigų, kas galvojate apie humanistinę ceremoniją. Gintarė buvo ir ceremonijos ramstis, padėjo pagalvoti apie daug daug dalykų, kurių pats organizuodamas vestuves nepagalvosi. Gintarė sutuokė ir mūsų draugus ir aš galvoju, kad Gintarė ką jau moka - tai rašyti ir sutuokti. Ačiū jai. Nors ji įspėjo, kad po ceremonijos ji tyliai pasišalins, bet vistiek noriu jai pasiųsti apkabinimą nuo mūsų abiejų su Roku. Bažnyčios mes nenorėjom, bet tuokėmės mums svarbioje vietoje, kur yra skanios kavos ir humanistinė ceremonija įnešė to "sacral air" :) 

Planuojant vestuves man svarbiausia buvo ceremonija. Kad tik viskas būtų sklandu, gera, ir nelytų :D Aišku, nelijo, bet sklandumu pasirūpino mūsų vedėja Jekaterina Zibireva. Aš ją pamačiau ir galvoju - AČIŪ DIEVUI, KAD TU ESI. Aš labai norėjau su svečiais dainuoti Hiperbolės Vasarą ir ji užhaipino, kad ir man buvo drąsu tai daryti. Čia buvo WOW. Ji sekė laiką, surikiavo žmones mūsų palydėtuvei. Bet apie ją dar pakalbėsiu vėliau. Ai, nu ką vėliau, ką vėliau - Jekateriną įsimylėjo visi mūsų svečiai. Ją man rekomendavo kita Gintarė, prieš kelis metus atitūsinusi savo vestuves. Sakiau, kad nenoriu vedėjo, nenoriu heteroseksualaus pliko vyro, kuris verčia gerti, į visus žiūri iš aukšto ir turi tą pačią programą. Ir ji man užrodė Jekateriną. Kokia ji nuostabi, kaip padėjo jaustis kiekvienam svarbiam, kaip padėjo šventei tekėti sava vaga. Man patiko, kai ji sakė, kad gero vedėjo turi nesijausti, lyg ji būtų šventės dalyvė. Tai va, jai pavyko. 

Kai mus žmonės išlydėjo su žiedlapiais, buvo baisiausia vestuvės dalis - fotosesija. Visa laimė, kad mūsų fotografų (Marius Morkevičius, morkfoto.lt) ir videografų (Bertys videography) komanda padėjo mums nenumirti ten, mes bendravom, vaikščiojom, beveik pamiršau, kad man nutrynė kojas sportbačiai. Į šventę mus vežė mūsų liudininkas Algirdas su savo supermobiliu, ačiū jam. Paskui supermobilį sekė Karolinos burbulų lazdelė.

Rokas savo kostiumą ir marškinius nusipirko kažkur Vilnius Outlete. Kaklaraiščio neradom, tai buvo be jo ir taip gražus. Jį apkirpo, kaip visada, Figaro salone, biškį papudravo Pink Me Up. Net į bandomajį papudrinimą buvo nuėjęs. Sportbačius iš e-avalynės parsisiuntė. Matot, kaip vyram lengva. Aš savo suknią buvau sugalvojusi, o ją man pasiuvo, nu kas daugiau, jei ne Kristina Sviderskaitė. Medžiagas nusipirkom abidvi balandį, o baigėm suknias likus dienai ar dviems iki vestuvės. Buvau pasisiuvusi dvi, bet vakare nebepersivilkau aš jos, bus proginė lininė suknia kitai progai. Man buvo svarbu, kad suknelė nebūtų po to dulkių rinkiklis, kad nebūtų trijų aukštų tortas ir kad po to mes galėtume jai rasti antrą gyvenimą, kažkaip pakoreguoti ją ir nešioti toliau. Kristina ir Zumzis turėtų turėti Zumzis Bridal saloną, nes aš šiukštu nenorėjau matuotis nei vienos suknios salone. Nenorėjau net kojos ten kelti. Dar norėjau, kad suknia tiktų prie sporbų, nors jie irgi atkeliavo iš e-avalyne.lt ir aukštakulniai tiesiog ne man. Kristina pasiuvo man 70cm veliumą, kurį Oksana pritaisė man prie vainiko. Kristina taipogi pasirūpino mano mamos debesiniu kostiumu. 

Na, žodžiu, tai Algirdas mus nuvežė į Sodybą "Trečiadienis" kur šventė rutuliojosi toliau. Šventė vyko obelų sode, kaip ir aš svajojau. Maitinimu rūpinosi Julius Grumuldis (Vila Bisena), šventės dekoru ir tiekėjų koordinavimu - Monika (tiesiog Trečiadienio Monika :D). Visa spauda, nuo kvietimų, kortelių, miegojimo planų, palinkėjimų knygų ir t.t. buvo HIENA design užduotis. Kėdes atvežė tents.lt. Alų, kurio įveikėm tiek vieną bačką, atvežė "Alaus namai". Tortą - sweetpotspastry (instagrame susirasit kam įdomu). Su tortu tai juokinga buvo, nes mes nuo kovo mėnesio praragavom belekiek tų tortų. Buvo gal trys degustacijos, kurių metu išragavom gal 20 rūšių. Ir finale išsirinkom tą, kuris tiesiog buvo lengvas. Aš prisimenu tortą tik dėl to, nes ilgai vargom, kol jį išsirinkom, bet dabar suprantu, kad tortas svarbu, kad tik būtų. Dieną prieš susišvietus, kad saldaus stalo aš visgi noriu, iš Biržų kepyklos nusipirkom kanelių, o Ali šokoladinėj vos neįvarėm infarkto vargšėm moterim - nes mes buvom jau treti, kurie nori pirkti daug macaroonsų neužsakę iš anksto. Labai džiaugiuosi, kad susivokiau pupeles imti iš strange love kavinės. Kodėl? Nes jos labai gerai ir minkštai malasi, o mūsų kavos aparatas, kuris irgi dalyvavo vestuvėse, garbingoje vietoje po obela, dar nebuvo patyręs tokios apkrovos. Ačiū jam, nepavedė, nors aš filtrą pakeisti pamiršau. Mūsų svečiai išgėrė pusantro kg. šviežių kavos pupelių. Man tai didelis įvertinimas, aparatas džiaugiasi irgi. 

Jekaterina darė svečių pristatymus, buvo labai malonu, kad šventė buvo apsukta apie kiekvieną, bent truputį. Mane užpuolė nuovargis apie aštuntą vakare, tada pakritau postuvio, vos vos. Mes buvom savo guolį išsirinkę pirtį - ji ant prūdo krašto. Vakare ten žvejojo katinas, kuris vakare ir šiaip visą tvarką prižiūrėjo. Sodyboje degė lemputės, visur visur, kai mūsų paklausė kiek mes jų norime, mes atsakėm, kad visų. Kokių norite stalų papuošimų? Pigių. Kokių servetėlių? Žalių. Monika labai labai padėjo, o sodyba pranoko visus mano lūkesčius. Man net uodai nelabai trukdė, tikiuosi, kad svečiams irgi nukąsymai jau sugijo.

Tai po torto netrukus atvyko grupė "Jauti". Mes su muzikos paieškomis visaip su Roku galvojom. Aš norėjau pigiau, Rokui atrodė, kad geriau gyva autentiška grupė, negu cover bandas. Tada pamačiau, kad cover bandai kainuoja tiek pat, o kai kurie net ir brangiau. Tai susitarėme su šita grupe, kurią geriau žinojo Rokas. Mums labai pasisekė, kad grupė išleido naują albumą "Meilė" balandį, kuris yra labai jau vestuviškas. Nu ir ką, pradėjau aš jų klausyti eidama namo, jau matau kaip mudu nerangiai sukamės tarp lempučių, kaip bus šaltų ugnelių ir taip stipriai susirgau ta grupe, kad jokios kitos ir nebenorėjau. Dar nuėjome į jų koncertą ir nu ačiū dievui, kad juos išsirinkom. Buvo man labai gerai. Man buvo gera matyti, kaip svečiai linksminasi taip, kaip nori. Kažkas klauso nuo supynių. Mes šokam. Kažkas headbangina. Kažkas daro meninį performansą. Man nieko netrūko, nieko kitaip nenorėčiau. Kitą dieną ten kur tūsinom nulūžo obels šaka. :D 

Po to mečiau savo Brokolinę unisex laimės ir sveikatos puokštę, kurią pagavo Aušra ir padovanojo Mykolui. Jekaterina tokią paprastą gintaro dulkių ceremoniją padarė magiškai, jautriai, įsidėjau ją sau į širdį (gintaro dulkes nesunku gauti gintarodulkes.lt). Po jos kas ėjo snausti, kas šokti, kas vyko namo į savo lovas, bet tas laužas išliko traukos centru - tiek tą vakarą, kur iš mano kompiuterio vyko eurovizijos karaoke, tiek kitą vakarą. Sodyboje mes šventėme ir kitą dieną, jau su mažiau žmonių, grillinome mėsą, kuria pasirūpino mano mama. Sekmadienį atsiskaitėme su tiekėjais. Pirmadienį, rugpjūčio pirmą, iškeliavome atostogauti.

Atskira padėka Mindaugui, kuris mano gimimo dienos proga padovanojo momentinį fotoaparatą. Jis įamžino ne tik vestuvių, bet ir mano nepakartojamo mergvakario akimirkas. Tiesa, padėka ir man, kuri nusipirko fotolapelių dar pavasarį, kai jie nebuvo subrangę iki kosminio lygio. Aš bijojau, kad į mūsų namus įsilauš ir pagrobs ne kompiuterius, o tuos fotolapelius. 

Šiaip labai džiaugiuosi, kad mano mergvakaris buvo likus faktiškai mėnesiui iki vestuvių. Aš mergvakariu labai džiaugiausi visą mėnesį, vestuvės jo neužgožė, jis neužgožė vestuvių, tai buvo du susiję, labai svarbus įvykiai, kuomet buvau su artimiausiais. Džiaugiuosi, kad savaitgalį prieš vestuves mes tūsinom su Vika, nes tai padėjo man atsipalaiduoti, nutrūkti, negalvoti apie tiekėjus. Savaitė prieš vestuves buvo bjauri, ne kiek dėl reikalų, kiek dėl daugybės "susirgom, neatvyksim". Taip, tiems žmonėms yra daug labiau apmaudu nedalvyauti, nes vestuvių dieną svarbiausia, kad jaunikis ir jaunoji būtų. Bet svečių skaičiui staigiai nukritus per dešimt yra na, liūdna. Tą vienintelę akimirką norėjau, kad apie tai galvotų vestuvių planuotoja, ji kalbėtų su tiekėjais, ji prašytų perspausdinti sąrašą su maistu, bet tada galvoju, ai nu, pofik. Mes dar vakar su mama kalbėjome - WOW niekas mūsų neapgavo. Nei tiekėjai, nei saulė. Viskas buvo gerai. kadangi nuo vestuvių planavimo pradžios iki pačių vestuvių buvo mažiau nei penki mėnesiai, mes nespėjome perdegti nuo jų, jos nespėjo mums atsibosti, viskas buvo didelis nuotykis. Vestuvės įvyko taip greitai, lyg žybsnis, bet man jos prasidėjo kovo pradžioje, kai mudu susižadėjom ir lovoje parašėm prašymus į metrikaciją. O kada baigsis? Žiūriu į savo žiedą ir galvoju, jo, kada. Kada bus nuotraukos? Kada bus video? Kada iš suknelės vestuvinės padarysim kažką? Kada sudeginsim vainiką? Kada pagaliau valykloj išvalys Roko kostiumą...? ir galvoju, kad jos tikriausiai bus kaip lėtai pilamas kiaušinis į karštą tešlą, kurį lėtai lėtai pili, kad jis neiškeptų, maišai, pili, bet kai supili, ateina kitas pyrago kepimo momentas. 

Šiaip, grįžtant prie žiedų, juos mums gamino lietis-shop.lt. Jie su baltiškais motyvais, mano dar ir su smaragdu (kol kas neiškrito). Man buvo šokas - kaip greitai braižosi žiedai, net ir balto aukso. Bet matau, kad visas nuotakas tai gąsdina, matyt tai toks žiedo gražėjimo periodas. Man didelis galvos skausmas buvo manikiūras, ten kur buvau užsirašiusi nebėjau, nes mamai sugadino (fuck u citywax). Fingerscrossed studio aš taip atsipalaidavau, kaip pradurtas balionas, galvoju va, visos nuotakos manikiūro turi eiti dieną prieš ir pailsėėėt. Ir mano kosmetologė Irina nuramino mane kelias dienas prieš, pasnaudžiau po budėjimo, kurį debiliškai atsikėliau į vestuvių savaitę.

Gal šitas tekstas labiau skamba kaip rekomendacijų grandinė, o ne tai, kas konkrečiai vyko. Bet aš per visas vestuves prisimenu Roką, kad galvojau, kad aš jo biškį per vestuves pasiilgau. Prisimenu delne prakaituojančią puokštę, prisimenu, kaip videografas užmetė mano megztuką aukštai į obelą, kad nebūtų jo nuotraukose, o aš jo nebegalėjau pasiekti. Prisimenu mūsų pirtelę, prisimenu draugus, kurie mus supo ir sakė, kad viskas gerai, viskas skanu viskas malonu. Prisimenu lemputes, žalią kiemą, žalią sodą, tečio parankę, nutrintas pėdų pūsles, kurios sugijo per kelionę, Karolinos plaktų kokteilių skonį, Algirdo pintinėlę su vandeniu, vasaros karštį, nors dar dieną prieš pliekė lietus, ilgesį tų, kurie dalyvauti negalėjo, Roką, jo drebantį balsą skaitant savo priesaiką ir netikėtą graudulį žiūrint kaip kitą dieną pas Brokolį išvažiuoja mano tėvai. Manau daug dar prisiminsiu, daug dar išlys, daug visko bus, kai pasidalinsiu nuotraukomis, bet galiu tepasakyti vieną drūtą ačiū visiems, kurie buvo dūšia ir fiziškai, kurie linkėjo, dovanojo, valgė ledus, gėrė kavą ir peklą. Mėnesį prieš vestuves išsitatuiravau mėlynų uogų šakelę, kad prisiminčiau, kad kol šakelė sveika, tol uogų bus ir bus, tai dabar galvoju, kad reikia dar vienos šakos, nes aš turiu tiek uogų, tiek brangių žmonių gyvenime, kurie su manimi ir indaplovę krovė, ir ašaras ir laimės liejo. Ačiū tėvams už šakočius, šampanus nu viską viską ką tik įsivaizduoji. Ypatingas ačiū mamai, kad privertė mane nusipirkti minkštas basutes, kitaip būč numirus. Ačiū Rokui, kad sutiko su visais mano sumanymais, o kai nesutiko, sutiko vėliau, kad neieškojo kaklaraiščio paskutinę minutę, kad kai man užtruko manikiūras, tik biškį atsiduso, suorganizavo atostogas ir buvo su manimi, tikiuosi, kad dar ilgai ilgai bus.