Baimė

 Birželį mūsų skyriuje - šventė. Paskutinį neurologijos egzaminą išlaikė ir rezidentūrą sėkmingai baigė šeši gydytojai neurologai. Jau kitą mėnesį jie įsilies į naujus kolektyvus ir pradės dirbti pagal savo licencijas. Didžiausios jiems sėkmės ir ištvermės.

Aš tokį egzaminą apturėsiu po dviejų metų. Vakar po budėjimo fantazavau apie savo ateitį ir mane suėmė toks dieglys, kurį vis stumiu į tolimiausias minčių karteles. 

O jeigu aš niekada nelaikysiu to paskutinio egzamino? O jei mus užpuls ir viskas sugrius?

Kalbėjom apie mūsų ateities namus. Kokios bus grindys, kokie bus langai. Kokios bus užuolaidos. Tada aš sakau - tikiuosi, kad šitos ateities iš mūsų niekas neatims.

Kalbėjom, kad po rezidentūros norėčiau mėnesį padirbėt Nidoj, kaip visada svajojau, padirbėt vasarą kurorte. Ir bijau, kad negalėsiu.

Visad savo ateitį priėmiau pakankamai užtikrintai. Aišku, visada gali nutikti nenumatytų dalykų, bet niekad nepagalvojau, kad tai gali būti karas. Čia tikriausiai veikia laisvoje Lietuvoje gimusio ir augusio vaiko sindromas, kuris augo tikrai gerais laikais, kuris bijojo ne tremties ir kalėjimo, o juodosios skylės. Jaučiu stiprią kaltę prieš Ukrainos žmones. Ten žūsta žmonės, vaikai, daugybė moterų ir vyrų netenka ateities, netenka savo vaikų, vyrų, žmonų, sužadėtinių. Medicinos studentai atvykę į Lietuvą dirba sanitarais, jei pasiseka, va didžioji jų medicinos svajonė. Esu savanaudiškas žmogus, pirmiausia vis tiek galvoju apie save ir žmones kuriuos myliu. Ta ateitis, kuria tikėjau, dar taip neseniai tikėjau ir priėmiau tai kaip tai, kas jau yra mano - dabar matau kaip Sibilė Treloni savo krištoliniame rutulyje. Rūkas, blausu, šalta.

Atrodo beveik antžmogiška laukti savo vestuvių ir dėlioti maitinimo ir miego planus. Puota maro metu. Atrodo, kad kas kartą pakėlusi akis į rausvą vasaros dangų bijau, kad jis suduš, šipuliais nukris ant mano galvos. 

Šiandien gavau algą, kuri atrodo, kaip visada maža, nes rezidentūra - nemokama darbo jėga ligoninei. Tada mane paprotina, kad bibliotekininkų pora su dviem vaikais dabar apskritai gali vos galą su galu sudurti.

Savaitgalį turėjau nuostabų mergvakarį, bet po to mane dilgino kaltė, kad jis tikriausiai buvo labai brangus mano draugėms, kurios jį rengė. 

Kartais kaltė dėl visko tokia didelė, kad ji nudažo pačius gražiausius dalykus gyvenime. Aš žinau, kad jei ukrainiečiai dabar nekariautų, o kariautume mes, ten vyktų vestuvės. Kad mano draugės rengė tokį mergvakarį, kuris būtų puikus (ir buvo nepakartojamas), o jei kažkas būtų buvę per brangu, gi būtų atsisakę. Aš žinau, kad normalu pykti dėl mažos algos ir turėti dirbti du darbus, nes aš gyvenu savo gyvenimą, o bibliotekininkai savo. Tai yra normalus atsakas į tokias sąlygas. Normalu bijoti, nerimauti, jaudintis. Tiesiog tai neturėtų dabar būti mano gyvenimo variklis.

Visą savo nerimą ir baimę bandau paversti kažkuo apčiuopiamu, už ko užsikabinčiau. Kai tik turiu sekundę, naktį budėjimuose, kai ramu, rašau knygą. Mano didelei nuostabai - jos ne tiek ir mažai. Viskas labai lengvai gula į laptopą, lyg būtų jau išnešiota, išgyventa (o taip ir yra). Jeigu niekas jos nepanorės leisti, gal išleisiu keliolika egzempliorių pati. Gal net rasiu, kas padarys viršelį. Knyga apie tai, kuo gyvenu ir ką pažįstu geriausiai - viešąjį transportą. Jeigu kartais Dievas skaito mano blogą, tai jis galėtų man šiuo klausimu padėti, bet jeigu Dievas turėtų tiek laiko pažiūrėti į mano blogą, tai tikriausiai karo Ukrainoje nebūtų. 

Tai va, bijau, bet judu toliau. 

Gintarė