Labas,
labai seniai rašiau į savo tinklaraštį, nors pasakyti, galvojau, tikrai turiu ką. Galėčiau kalbėti valandų valandas, tačiau turinys būtų gan apmaudus ir nuviliantis. Na, kaip ir lapkričio oras paskutinėmis dienomis.
Rugpjūčio gale grįžau į Vilnių. Nežinau, kur dingo tie keli mėnesiai, tačiau džiaugiuosi, kad apsipratau su nauja ligonine, sutikau žmonių, kurių galiu šio bei to paklausti ir nusiraminau naujame kolektyve. Nors nauja rezidentūros bazė yra kaip ir nauja darbovietė, bet mane kaip antrametę rezidentę (ir šiaip biškį prietranką) dar pasaugo nuo sunkesnių sprendimų ir pacientų, tad nepasakyčiau, kad labai persidirbau. Budėjimai, aišku, visada yra kas kita, gi ten kita realybė, kitas gyvenimas, kai skyriaus koridoriuose šviesos pritemsta.
Pradėjau kitą darbą, kuriame dirbu po rezidentūros valandų, nes rezidentūros algos mano poreikiams yra maža. Džiaugiuosi, kad ten užtenka mano kompetencijos, o dėl to galiu drąsiai pasidžiaugti savo praėjusiais rezidentūros metais ir padėkoti visiems, kurie mane mokė. Metai buvo labai sunkūs, tačiau per kovidariumo mėnėsius, būtent per juos, išmokau žiauriai daug. Nežinau kodėl, bet dabar prisiminiau kaip rezidentė, dabar jau vidaus ligų gydytoja, Birutė man vėlų vakarą aiškino apie venostazę, kai mes sėdėjome tuose baisiuose kostiumuose. Niekad neužmiršiu.
Kasdien mokausi, kasdien vis daugiau pamatau ir keičiuosi. Užknisa, kai kalba pasisuka apie visokias kalbas apie atidirbinėjimus ligoninėse. Nors žinau, kad tai man nieko nekeičia, kad man ta tariama tvarka negaliotų, tačiau irgi žinau, kad ta tvarka atspindi požiūrį į dabartinį rezidentą. Nes pagal Matulą, na, dabar tie budėjimai naktimis, savaitgaliais, per šventes, tie istorijų tvarkymai ir kitas darbas neturėtų būti vadinamas darbu - nes nu kur tai girdėta, kad už darbą reikia atidirbti. Tai reiškia, kad mano darbas, nors ir supervizuojamas gydytojo (arba nesupervizuojamas, kai dirbu pagal med. gydytojo licenciją) yra nelaikomas darbu, ir yra visiškai nereikalingas. Jau vien tas faktas, kad rezidento budėjimas įvertintas centais, o med. gydytojo - normaliai, man yra sunkiai suvokiamas dalykas. Gi rezidentinis budėjimas dažnai yra daug sunkesnis, nes jis dažniausiai yra atliekamas trečio lygio ligoninėje, o ten kur dirbame papildomai ir esame normaliau apmokestinami, turime pasirinkimą kur dirbti, pagal savo jėgas, poreikius, yra kas dirba biuletenių išrašytojais, yra, kas dirba priėmime ir per valandą priima dešimt pacientų. Tačiau rezidentas neturi pasirinkimo. Tai jeigu nelaikome to viso laiko darbu - tai kuo mus laikote? Man atrodo, kad arba debilais, arba kraujasiurbiais.
Na, galėčiau sakyti, kad po manęs nors ir tvanas. Bet žinot ką galvoja kiti žmonės, kurie laukia gydytojų savaitėmis ir mėnesiais? Kad mes esame tie blogiečiai, kurie nenori jų gydyti. Lyg būtume jų priešai. O niekas nekalba kiek rezidentui kainuoja pakeisti rezidentūros bazę. Pvz:. jei aš sumanyčiau dalį neurologijos ciklo atlikti Klaipėdoj. Man reikėtų a) pasiprašius ir gavus žalią šviesą iš rezidentūros vadovo ir Klaipėdos - išsidarbinti iš dabartinės rezidentūros bazės. Tai reiškia, kad prarandu savo atostogas, kai kurias socialines garantijas. b) man reikėtų Klaipėdoje ieškotis kur gyventi, į tai sudėti savo santaupas. Kadangi kiti ciklai vistiek bus Vilniuj, tikriausiai būtų neverta išsikraustyt iš Vilniaus, tai čia dviguba nuoma, išlaidos. c) Ką man daryti su kita darboviete? Imti atostogų, išsidarbinti ir grįžti, hm? d) Kai baigsiu savo performansą Klaipėdoj - vėl išsidarbinti ir įsidarbinti atgal.
Aš dar neįpusėjau savo rezidentūros ir net neplanuoju dabar daryti tokio "finto". Per sudėtinga. O kitos ligoninės, kurios galbūt būtų parankesnės važinėjimui nebūtinai yra rezidentūros bazės. Kol kas aš savęs visiškai negraužiu dėl šito, nes per metus ir kelis mėnesius paragavau jau keturių ligoninių, kas yra visai neblogai, bet tai, kad mano gyvenimas kentėtų pasirinkus kitą rezidentūros bazę - na, soriukas, ne mano kaltė.
Kai jaučiuosi priešu ar pastumdėle savo šaliai aš prisimenu tokį nutikimą gal septintoje klasėje. Jis buvo man labai skaudus, jaučiausi labai blogai, ir visi tie metai, kai man buvo trylika, buvo labai sunkūs. Bet man mama pasakė, kad aš turiu laikyti aukštai galvą. Net jeigu žmonėms tai atrodys panašu į susireikšminimą, net jeigu nuo tavęs kažkas nusisuks - reiškia taip turėjo būti. Tai kai pajaučiu liūdesį dėl savo karjeros, dėl visuomenės ir politikų požiūrio, aš sau sakau - tu, Gintare, nekalta. Kokios kliūtys, toks ir sportas. O karjera nėra visas gyvenimas.
Nu ir ačiū Dievui.
Komentarai
Rašyti komentarą