Sveikinu visus su sveikatos diena.
Linkiu būti sveikais, laimingais ir neatimti sveikatos iš kitų.
O jei rimtai, tai tikiuosi, kad visi skaitantys yra sveiki, gyvi ir viskuo (ar nemažai kuo) patenkinti. Per skiepų savaitgalį Vilniuje mačiau, kad mano draugai gavo skiepų, tai suponuoja, kad jie kažkuo serga ir dėl to turi teisę skiepytis. Labai tikiuosi, kad jie gydosi savo ligas ir prisiminė jas ne tik tada, kai jos padėjo gauti kažkokią lengvatą.
Aš su savo sveikata turiu keistą santykį. Man labai baisu sirgti ir priimti tą faktą, kad aš esu pacientas. Man nuolatos baisu, kad manimi netikės, kad mane atstums ir mano liga nebus tikra. Neseniai sirgau ir mano uždegiminiai rodikliai buvo dideli. Labai džiaugiausi, nes čia jau juodu ant balto prašyta, kad va, ji tikrai serga. Nors žinau, kad laboratorijos duomenys nebūtinai koreliuos su paciento liga ir savijauta. Kad viskas gerai, galima jaustis ir nekaip, galima imti nedarbingumą ir dėl to nesijausti kaltam. Aš visai džiaugiuosi, kad dabar karščiuodamas neisi į darbą. Kai buvau studentė, moksleivė, eiti į pamokas/paskaitas/darbą su temperatūra ir gripu buvo savotiškas prestižas. Va, man taip bloga, bet aš vis tiek funkcionuoju. Niekas negalvojo apie tai, kad mes užkrėsime savo kolegas. Dabar tik pabandyk ateiti į darbą su temperatūra...
Daugumai sveikata net nėra ligų nebuvimas, o sprendimas, kad liga yra nereikšminga ir nesvarbi. Arba mąstymas, kad "nu aš jau negaliu tuo sirgt ir išviso kas čia per liga, prisikniso". Aš galvoju, kad sveikatos paieškos prasideda ne ties profilaktiniais tyrimais, o mintyse. Nes tuos profilaktinius tyrimus dar reikia nueiti priduoti. Reikia nueiti pasiskiepyti. Reikia gerti vaistus. Domėtis savimi.
O savimi domėtis nėra lengva. Daug lengviau yra domėtis kitais. Piktintis kitais. Ar jūs galvojate kodėl kažko nemėgstate, kodėl kažkam priešinatės? Kodėl nerimaujate? Man buvo sunku suprasti, kad žmonės net nežino, kad jie nerimauja. Jiems skauda galvą, muša širdis, dreba rankos, jų niekas negydo arba jie niekur nenori gydytis, nes niekuo gi neserga. Kaip tai nerimauju? Pats tu gal nusiramink.
Man irgi taip buvo, nesakau, kad taip nėra. Vis labiau tikiu psichosomatika, gal dėl to, kad pati labai "simptomiškai išjaučiu" stresą. Deja, dažnas žmogus išgirdęs žodį "psichosomatika" jausis labai įsižeidęs ir nuvertintas.
Galima būti susipykusiam su savo šeima, draugais, kolegomis, savimi, savo kūnu. Aš nesu nei psichoterapeutas, nei psichologas, bet paskutiniai metai leido man pažinti save iš arčiau, kaip mano kūnas reaguoja į stresą, pyktį, nusivylimą, apleistumą, ilgesį, kas būna, kai aš tiesiog nerimauju ir dar nebūtinai žinau dėl ko. Kartais atrodo, kad sveikatos paieškos turėtų prasidėti nuo paprastų klausimų - ko aš noriu, ką aš jaučiu, kodėl taip jaučiuosi? Gal čia turėtų būti pirmas tyrimas atliekamas namie, kai atrodo, kad kažkas ne taip.
Aš irgi ieškau savo sveikatos. Kartais atrodo, kad ji tolsta nuo manęs, kartais jaučiuosi visiškai sveika. Daugiausiai sveikatos jaučiu tada, kai man pasiseka darbe, su visais sutariu puikiai, gaunu daug meilės ir kriauklėje nėra indų.
Kaip supratote - retai.
Gražaus ir sveiko pavasario.
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą