Pusmetis

Negaliu patikėti, kad jau tuoj bus pusmetis ligoninėje. Kažkaip atrodo, kad tas pusmetis pranyko kažkur, dar vakar viduriavau, kad į jokią rezidentūrą manęs nepriims. 

Aš tada nepagalvojau, kad įstoti - lengviausias žingsnis. Išmokti dirbti ir suktis bus daug daug sunkiau. Nežinau, ar išmokau - visgi tai tik aštuntadalis rezidentūros. Kartoju sau, kad laiko dar bus, kad tuoj bus kita ligoninė ir kiti skyriaus kaprizai. Neverta prisirišti prie vieno skyriaus programos - iš jo išėjus susidursi su kita. Galvoju tada - kokia rezidentūros esmė? Nes, aš puikiai žinau kur yra sudėtos gairės, bet ne kiekvienas skyrius jas taiko, ne kiekviena ligoninė viską turi. Gal aš tiesiog turiu išmokti būti lanksti, turėti platų akiratį, užsiauginti skūrą ir apsispręsti koks aš gydytojas būsiu. 

Galvoju, kad per šiuos pusę metų aš labai pavargau. Įspūdžių - per akis, o jiems susigulėti laiko ne itin buvo. Tai, kas man buvo normalu iki tol, dabar atrodo egzotika. Įdomu, kaip išmoksiu vėl keltis tuo pačiu laiku. Ar bus laiko pietauti? Žinau, kad pirmamečiai rezai neatostogauja, bet aš visai imčiau tų neapmokamų, jei kas duotų. Tik ką per jas veikčiau, sėdėčiau bute? Jaučiu kaip ima įkyrėti keturios sienos, Kaunas, labiausiai sau įkyrėjusi esu aš. Pasidarė sunku atsiriboti nuo streso ir nerimo, rodosi jis visada su manimi. Jau kurį laiką nebegaliu skaityti, žiūrėti filmų. Galiu tik valgyti ir miegoti. Che. 

Dienos eina šviesyn, galbūt ateina pokyčių laikas. Praėję metai man buvo sunkūs, permainingi, džiaugsmingi - visokie. Šiandien sėdėjau ant lovos ir jaučiau piktą gyvatę ant kaklo, nerimas suko širdį į gniužulą - pasiilgau tėvų. Pasiilgau to, kas mums visiems buvo normalu, tačiau nebėra. Man atrodo, kad vakar rašiau apie skaudžias netektis, tačiau čia jau metai nuo šito praėjo. 

Jei atsistočiau šalia savęs ir paklausčiau savęs - nu ko tau trūksta? Sakyčiau, kad nieko. Tikrai, mane labai palaiko, paremia, o artimųjų ir draugų ilgesys yra labai natūralus dalykas šių dienų kontekste. Pernai aktyviai svarsčiau apie emigraciją ir turėjau kelis rimtus laiškus, tikrai galėjau važiuoti. Tačiau dabar draugai taip arti, tačiau tuo pačiu taip toli. Laukiu nesulaukiu, kada ribojimai bus nutraukti, aš gausiu antrą skiepą ir bus ramiau ant dūšios. O kaip būtų emigracijoj? Gi daug sunkiau. Kažkaip tik dabar iki galo supratau. Atsiminiau, kaip vienai Belfaste buvo sunku, o tik du mėnesius aš ten dirbau.

Tai, Gintarėl, kantrybės. Dar pusmetį. Kaip nors.