Negailėk mirusių, gailėk gyvų, ypač tų, kurie gyvena be meilės. - Albas Dumbldoras.

Šiandien yra kovo dvidešimt penkta diena. Neringos laidotuvės. Aš su timpom ir trijų grūdų koše - namie. Vilniuje. Ir į Neringos laidotuves neisiu.

Išties, ką aš ten pamatysiu? Kaip atrodo pelenų urna? Kaip atrodo liūdni žmonės, nusiverkusi jos mama? Ką aš ten rasiu, be viruso nešiotojų? Tik savo kaukes sutepsiu, nes galimai bliausiu su snargliais.

Kai prieš mėnesį mirė močiutė, sėdėjau arti karsto, ten kur sėdi artimieji. Iš pradžių močiutės kūnas mane baugino, po to atrodo susigyvenau su juo, net marmurinę ranką paglosčiau. Atrodė, kad čia močiutės vieta, kad ji tik miega. Ilgos jos kančios buvo kažkur toli, toks ramus ir raminantis atrodė jos veidas. Uždengus karstą palūžau - kažkas sakė imti į rankas gėles, kažkas ją nusinešė į lauką, kažkas ją užkasė ir lyg ne mano rankos metė saują žemių į karstą. Kažkas valgė gedulingus pietus, kažkas sėdėjo artimųjų kambaryje ir vis užpildavo gerklytę spiritinio gėrimo ar sutraukdavo kokią cyzą. Tėtis sielvartavo, kaip sunku buvo į jį žiūrėti.

Bet aš žinojau, kad močiutė mirs. Jau kokius tris mėnesius jaučiau ją gęstant, mačiau kaip jai skauda, jaučiau ją tolstant nuo mūsų. Net jai būnant gyvai ir sąmoningai aš jaučiau kaip ji vis labiau prisirišusi prie savo skausmo ir vis mažiau prie mūsų, kaip ją apninka visiems mirštantiems būdingos baimės. Ir nors močiutė yra mano kraujas, aš nenorėjau jos tokios atsiminti. Norėjau ją prisiminti pinančią mano ilgus plaukus, ant stalo dedančią sausą kugelį ir Kalėdoms dovanojančią pigų manikiūro rinkinį, kurio žirklutės nekerpa nagų. Bet tikriausiai ji tai žinojo, nes į jį įdėjo dvidešimt litų.

Aš žinojau, kad Neringa mirs. Gal vasarą. Gal rudenį. Gal kitą mėnesį. Bet mes dar turėjom susitikti. Dar turėjom papliotkint, dar turėjau išgirsti jos ramų balsą, dar turėjau jai išsiųsti atviruką, kurį jai nupirkau Varšuvoj. Jis dar laukia jos įkištas Gi De Mopasano knygoj "Stipri kaip mirtis". Kaip ironiška, tikrai. Ant kabyklos kabo Neringos kadaise nešiotos, o dabar jau man atiduotos suknelės, ant palangės jos paskolintos ar padovanotos knygos. Jos rūsely mėtosi ir mano knygos, tai amžinai su ja turėsim knygų ryšį. Dar praeitą savaitę su ja kalbėjomės, o sausio pradžioj aš jai nešiau Karolinos siuntinį ir mano mamos šaldytų mėlynių, medaus ir jogurto. Mes valgėm jas ant jos sofos, Kunkis krebždėjo, o Baltakaklė murkė ir trynėsi į šonus. Jau tada Neringa nebegalėjo daug ko padaryti ir aš neigiau tai, neigiau, kad jai blogai, nes aš galiu suprasti mirtį ligoninės pacientų, kurie ne mano draugai, ne mano šeima, ne mano ir ne man, galiu nuleisti akis ir ištraukti blanką exitus iš geltono stalčiaus reanimacijoj, bet negaliu priimti, kad mano draugės nebėra.

Ką aš pamatyčiau laidotuvėse? Kaip kasa žemę? Ne, man dar nuo močiutės laidotuvių tas kastuvų plekšėjimas sapnuose kamuoja. Pamatysiu urną? Kažkokią kalbą išgirsiu? Nereikia. Nereikia. Nereikia.
Kiek pasakiau Neringai, tiek ir užteks. Kiek ji man, man irgi užteks.

Paskutinį kartą kai buvom protmušyje, Neringa karinių prekių parduotuvėje nusipirko naują striukę. Tada ji mane pavaišino vakariene, nes sumokėjo mažiau, nei tikėjosi, kad sumokės. Dar kažkada po pietų valkiojomės senamiesčiu vis kažkur užeidamos kavos, tada aš buvau turtingesnė, tai pirkau tortą ir kavą jai. Abi turėjom tik šį bei tą. Tai ir dalinomės šiuo bei tuo. Senais rūbais, knygom, keliais eurais ir maistu.

Neringa sakė, kad jai patinka kaip rašau. Neringa mane visada labai girdavo, galima sakyti niekada nesulaukiau iš jos kritikos. Kartais man atrodo, kad Neringa vienintelė mane tikrai suprato, buvo mano labai švelni ir gera, mano labai artima draugė. Mirštant močiutei ji klausė manęs, ar man kas nors iš jos liko, kažkas tikrai man, kažkas man vienai. Kojinės, sakiau. Tik jau prakiurusios, jas reiktų išmesti. Neringa man liepė jas užsilopyti. Tai aš irgi užlopysiu tą tuščią laidotuvių fragmentą kažkuo gražesniu, kažkokia gražia diena, kažkuo kvapniu ir šiltu, nes ji visad bus čia, su manim.

Vienintelis dalykas, ko labiausiai gailiuosi, tai, kad nespėjau parašyti nieko, ką Neringa redaguotų, perskaitytų ir pasakytų - zjbs, bandom prakišt kažkur spausdint. Bet tai savaudiška, egoistiška. Labai džiaugiuosi, kad kažkada trumpam buvau aklųjų vedle, nes mane tai atvedė pas Neringą.

Pernai panašiu metu išėjo mūsų draugų grupės žmogus. Irgi anapus. Esant tokiai neramiai situacijai aplink mus, man darosi be proto baisu, dusinančiai, tragiškai baisu. Labai tikiuosi, kad viskam pasibaigus galėsiu apkabinti savo tėvus ir Brokolį, mes atsidusim, kad viskas pasibaigė gerai ir mes visi sveiki, kad tada nuvažiuosim prie jūros ir viskas bus gerai. Dabar net mano diplomas nebeatrodo toks svarbus, tiesiog būkim visi gyvi ir sveiki.

Mama, teti, aš judu labai myliu. Brokolį irgi.

Biškį depresuota ir bliaunanti su snargliais,

Gintarė