Dabar man yra 25 metai. Tai tikriausiai jau nugyvenau trečdalį savo gyvenimo. Kažkada dvidešimt penkeri buvo labai daug. Tokio amžiaus merginos vaiką leisdavo į pirmą klasę. Ir vadino jas ne merginom, o moterim. Tuo tarpu aš vis klausiu savęs - kokios yra mano vertybės?
Aš nežinau.
Aš nuoširdžiai nežinau.
Ar mano vertybė yra šeima? Na, tikriausiai. Bet ar tai mano prioritetas - sukurti šeimą? Ne. Ar prioritetas lygu vertybei? Tikriausiai ne. Bet tavo prioritetai tikriausiai tiesiogiai priklauso nuo vertybių.
Ar mano vertybė yra karjera? Tikriausiai ne. Bet ji dabar yra vienas prioritetų - nes aš siekiu finansinės nepriklausomybės ir stabilumo. Tačiau jei mano vertybė yra nepriklausomybė - tai ar aš tikrai suprantu, kas yra vertybės?
Mokykloje iki vėmimo reikėjo rašyti rašinius apie žmogiškąsias vertybes. Aš taip iki galo ir nesupratau, kad jos yra. Vadinti tai vertybėmis man neatrodė visiškai tinkama - labiau... primestybės. Kokiu žmogumi kažkas norėtų kad būtum. Patriotu. Mylinčiu šeimą. Pasiaukojančiu. Doru. Darbščiu. Lyg tarp eilučių dar jie norėtų, kad būtum paklusniu ir per daug neklausinėtum. Perimtum tas vertybes lyg tai, ką pats sugalvojai. Nes juk tu tą rašinį parašei. Pagal taisykles, bet pats.
Aš kaip ir galiu kažkiek jausti, kad primestybės yra vertybių dalis. Tik vertybės yra kažkas labai vertingo, tiesa? Tai ar vertybė neturėtų būti kažkas, ką tu labai saugai ir laikai brangaus, kažkas, ką tu pats sugalvojai, kad tau yra svarbu ir ką turi ginti, net jei susižeisi. Juk šeima ir karjera negali būti vienintelės vertybės. Tam tikra mano dalis beveik norėtų, kad aš būčiau kažkokios nuskriaustos visuomenės dalies puselė, kad mano vertybė būtų akivaizdi - laisvė mylėti, laisvė dirbti, laisvė sakyti. Bet aš esu privilegijuotosios dalies atstovė, kurios poreikiai telpa į tradicijos rėmus. Aš nežinau, ką aš turiu apginti savyje, išsaugoti ir pasakyti, kad už tai vertingesnio man nieko nėra. Ar tai laisvė? Taip, bet ne visai, nes aš nežinau, ką reiškia atimta laisvė. Ar tai šeima? Taip, man labai svarbi mano šeima. Bet tai dalykai, kuriuos man padovanojo gyvenimas ir taikos laikotarpis, kuriame aš gimiau ir gyvenu dabar. Ačiū dievui, kol kas nieko neatėmė. Tačiau kaip aš galiu gyventi toliau be savo asmeninių vertybių?
Visada norėjau, kad mane suptų sąžiningi žmonės. Pati labai stengiuosi būti sąžininga, visur, kad ir ką daryčiau, kad ir kokiomis taisyklėmis man lieptų žaisti. Tai tikriausiai tai yra mano vertybė.
Daugelis man sako, kad mano noras būti reikalingai yra žalingas man pačiai. Bet man labai svarbu būti reikalingai. Ar tai vertybė? Nelabai panašu. Mes visi norime būti mylimi ir mylėti. Man tai labiau poreikis, ne vertybė.
Pabandau įsivaizduoti, jei iš manęs paimtų viską viską, jei likčiau plika basa, be jokios praeities ir patirčių, kokius dar dalykus norėčiau su savimi turėti, nepriklausomai nuo to, ar turėjau, ar ne.
Tikriausiai tai būtų nuoširdumas. Tai panašu, bet ne tas pats kad sąžiningumas. Gali būti sąžiningas, bet ne nuoširdus. Dar duočiau sau atkaklumo, to, ko man trūksta dabar. Daugiau nesugalvoju. Trys vertybės, užteks ir tiek.
Tam, kad pabaigčiau tai, ką pradėjusi, man visuomet reikia prasmės. Jei tai beprasmis dalykas, aš jo tikrai nebaigsiu ir greitai mesiu. Mano ateitis tikriausiai daugeliui atrodo prasminga, žada daug rūpesčio kitam, darbo vardan kažkieno kito. Nepasakyčiau, kad aš tai jausčiau tai pat. Mano aplinka paskutiniu metu prarado labai daug prasmingumo, nes pamačiau, kokios yra daugelio žmonių vertybės. Galbūt jie pagaliau apsinuogino iki vertybių lygio, galbūt jos pasikeitė. Galbūt aš iš žmonių visad laukiau tik gerų dalykų, o dabar pamačiau, kad kiekvienas žiūri savęs.
Man irgi reiktų žiūrėti savęs. Man nereikėtų teisti žmonių už tai, kad jie yra tokie, kokie yra. Aš esu tokia, kokia esu. Ir stovėdama per žingsnį nuo šuolio į nežinomybę, už stiklinių durų per kurias matau tik nerimą, turėčiau nuspręsti Gintarės Aukselytės politiką - kokiu žmogumi aš norėčiau būti, turėčiau būti... svarbiausia tai kokiu būti išties galėčiau.
Komentarai
Rašyti komentarą