Vidurinėj kaupdavau maišiukus. Visus, išskyrus aibės ar juodus su BOND užrašu. Dar tų paprastų plastmasinių permatomų sveriamam maistui nekaupdavau. Bet daugiau - visus. Net elektromarkt ar eurokos. Visus maišelius iš parduotuvių, kurių Žagarėje nėra.
Nežinau ką tuo sau norėdavau įrodyti. Vaikystėje man netrūko materialinių dalykų. Niekad nenešiojau suplyšusių rūbų, nebent paklijuotus batus. Maisto irgi visad užtekdavo, gal jo būdavo net per daug. Kai per krizę pusė Žagarės gyventojų maistą iš vienos parduotuvės pirko į skolą, tėtis man net tada parnešdavo Twix iš parduotuvės. Nežinau, ar į skolą. Gal? Bet neštis trenigus su pamušalu (per kurį galėdavai nusisukti sprandą kol apsivilksi) firminiam maišely man buvo labai svarbu. Net jei tas maišelis pats geriausias mano kolekcijoj, nors labai apsitrynęs. Lyg taip galėčiau pasakyti, kad toj parduotuvėj aš tikrai buvau, kažką pirkau (nors tikriausiai jį paliko teta). Juk absoliuti dauguma tuometinės provincijos šopinosi turguose - prieš rugsėjo pirmą, kažkada metų vidury, na, ir jei kažkas suplyšdavo. Juk dabar juokaujama apie turgus, kaip ant permirkusios kartonkės matuojiesi džinsus, o pardavėja įkyriai siūlo juos pirkti, šių metų modeliuką, jos sūnus nešioja jau tris metus, nuleis man ant ledų du litus. Parduotuvės į mano gyvenimą atėjo daug daug vėliau - bet jos atėjo kartu su suvokimu, kad turguje nelabai sutaupai. Kad parduotuvių yra visokių. Kad Šiauliai ne taip ir toli. Kad jei iš parduotuvės, tai dar nereiškia, kad labai jau geros kokybės. Kad jei žmogus iš miesto, tai dar nereiškia, kad jo mentalitetas yra geresnis, nei tavo. Parduotuvės ir jų prekės į mano gyvenimą atėjo su daug daug dalykų, kuriuos suvokiau jau palikusi mažą miestelį. Tada beveik džiaugiausi, kad miesto kvapas pasiekė mane daug vėliau, nei vaiką gimusį ir augusį mieste.
Kai pradėjau reguliariai važinėti į kitas vietas, kurios didesnės nei Žagarė (labai daug vietų didesnių, nei Žagarė...) automatiškai susiradau draugų, teko lankytis jų namuose ir patyriau jų tėvų nuostabą, kad aš ne laukinė. Kad moku anglų kalbą ir dėl to dažnai galėdavau pataisyti jų kompiuterį, jei nieko rimto jam nėra, mokausi gerai ne tik "kažkokios mokyklos" standartais, bet ir galiu padėti jų vaikams padaryti "miesto mokyklos" namų darbus, ypač kalbų. Prikyn, netgi būdavau lyginama, kad ji, va, iš kaimo, o tu, iš miesto, ir prastesnis. Kai praėjo susižavėjimas kava iš popierinio puoduko ir plonapade čilipitsa, pajutau susižavėjimą žmonėmis, gyvenančiais kaip ir dideliame mieste, bet smegenyse toks kaimas, daug didesnis, nei kada buvo mano šeimoje. Kai sužinojau, kad žmonės turėdami parduotuves į kurias galima grąžinti prekes, vistiek apsiperka Gariūnuose, man sprogo protas. Nes aš tikrai tada dar maniau, kad turgus yra blogai ir man nebereikės regresuoti į turgaus fazę, kad tai jau praeitis, jokių turkiškų triūsikų daugiau mano gyvenime nebus. Jau geriau njujorkeris nuplyšusiais užtrauktukais. Aš taip tikrai galvojau. Maniau, kad užaugau, bet vis dar buvau vaikas, kuris viską dėjo į maišelius su brendais. Kažkas mane dėjo į provincijos maišelį, o aš kažką į turgaus.
Pirmas dalykas, kurį nusipirkau IŠ KATALOGO buvo Harkos knygos. Dar dabar pamenu įpakavimą. Kai atvažiavo Hario Poterio knygos, jas nešiausi iš pašto pati. Tėtis sakė, parveš pakeliui iš darbo, jos gi sveria ten baisiausiai daug, bet aš jas norėjau jau DABAR išpakuoti. Mano valgyklos pinigai ten juk suėjo. Kai mama padėjo atsidaryti banko sąskaitą SNORE, tai pradėjau siųstis ir akių lęšius, katrie Jonišky buvo nepigūs, ir visokius šampūnus iš Milkshake, ekologiškus aliejus ir muilo bazes, nes buvau ėmusi virti muilus namie. Kai į mokyklą pradėjau važinėti į Joniškį, mano pinigai savaitei iškart buvo padedami į banką, kas palengvėjo, kai Snorui bankrutavus perėjau į Swedbanką. Man buvo labai svarbu nusipirkti kažką, ko čia nėra, būti kažkokio populiaraus brendo vartotoja. Siųstis škurlius iš užsienio, kurių nenešiosiu. Knygos, kurių jau nebespėju skaityti. Aš labai norėjau būti populiaraus ženklo žmogus. Toks kaip kiti, iš ten. Mokėti valgyti su chopstikais. Kas mano klasiokams galbūt buvo savaime aišku ir suprantama, man buvo dar aukštoji matematika. Nes viskas yra taip toli, daug toliau negu atrodo.
Negaliu atsakyti, kada viskas nusibodo. Kada tapo nebesvarbu. Kada didelės parduotuvės ėmė kelti paniką. Kada viskas pasidarė nebeskanu ir liūdna. Kada tai, kas keldavo didžiausią džiaugsmą, dabar kelia nostalgiją - kaip aš norėčiau, kad mane nudžiugintų tas maišelis iš Sarmos. Ar lūpų blizgis iš užsienio, dovanotas tetos, naudojamas tik tada, kai kas nors kitas mato. Noras ką nors nusipirkti. Dabar mane persekioja noras turėti tiek daiktų, kiek galėčiau nesunkiai panešti, jei reikėtų išsikraustyti per pusvalandį.
Svarbiausia, kad tokių populiaraus ženklo žmonių, kokiu buvau aš, dar yra, labai daug. Ir aš jiems taip pavydžiu. Tik nežinau, ar aš išaugau tą fazę, ar kažkas man nutiko, kad nebegaliu džiaugtis ta menkaverte, bet saldžia tuštybe. O gal tapau tokia tuščia, kad tiesiog nėra kuo mano tuštybės užpildyti? Gal esu ne geresnis, o blogesnis žmogus?
Nežinau ką tuo sau norėdavau įrodyti. Vaikystėje man netrūko materialinių dalykų. Niekad nenešiojau suplyšusių rūbų, nebent paklijuotus batus. Maisto irgi visad užtekdavo, gal jo būdavo net per daug. Kai per krizę pusė Žagarės gyventojų maistą iš vienos parduotuvės pirko į skolą, tėtis man net tada parnešdavo Twix iš parduotuvės. Nežinau, ar į skolą. Gal? Bet neštis trenigus su pamušalu (per kurį galėdavai nusisukti sprandą kol apsivilksi) firminiam maišely man buvo labai svarbu. Net jei tas maišelis pats geriausias mano kolekcijoj, nors labai apsitrynęs. Lyg taip galėčiau pasakyti, kad toj parduotuvėj aš tikrai buvau, kažką pirkau (nors tikriausiai jį paliko teta). Juk absoliuti dauguma tuometinės provincijos šopinosi turguose - prieš rugsėjo pirmą, kažkada metų vidury, na, ir jei kažkas suplyšdavo. Juk dabar juokaujama apie turgus, kaip ant permirkusios kartonkės matuojiesi džinsus, o pardavėja įkyriai siūlo juos pirkti, šių metų modeliuką, jos sūnus nešioja jau tris metus, nuleis man ant ledų du litus. Parduotuvės į mano gyvenimą atėjo daug daug vėliau - bet jos atėjo kartu su suvokimu, kad turguje nelabai sutaupai. Kad parduotuvių yra visokių. Kad Šiauliai ne taip ir toli. Kad jei iš parduotuvės, tai dar nereiškia, kad labai jau geros kokybės. Kad jei žmogus iš miesto, tai dar nereiškia, kad jo mentalitetas yra geresnis, nei tavo. Parduotuvės ir jų prekės į mano gyvenimą atėjo su daug daug dalykų, kuriuos suvokiau jau palikusi mažą miestelį. Tada beveik džiaugiausi, kad miesto kvapas pasiekė mane daug vėliau, nei vaiką gimusį ir augusį mieste.
Kai pradėjau reguliariai važinėti į kitas vietas, kurios didesnės nei Žagarė (labai daug vietų didesnių, nei Žagarė...) automatiškai susiradau draugų, teko lankytis jų namuose ir patyriau jų tėvų nuostabą, kad aš ne laukinė. Kad moku anglų kalbą ir dėl to dažnai galėdavau pataisyti jų kompiuterį, jei nieko rimto jam nėra, mokausi gerai ne tik "kažkokios mokyklos" standartais, bet ir galiu padėti jų vaikams padaryti "miesto mokyklos" namų darbus, ypač kalbų. Prikyn, netgi būdavau lyginama, kad ji, va, iš kaimo, o tu, iš miesto, ir prastesnis. Kai praėjo susižavėjimas kava iš popierinio puoduko ir plonapade čilipitsa, pajutau susižavėjimą žmonėmis, gyvenančiais kaip ir dideliame mieste, bet smegenyse toks kaimas, daug didesnis, nei kada buvo mano šeimoje. Kai sužinojau, kad žmonės turėdami parduotuves į kurias galima grąžinti prekes, vistiek apsiperka Gariūnuose, man sprogo protas. Nes aš tikrai tada dar maniau, kad turgus yra blogai ir man nebereikės regresuoti į turgaus fazę, kad tai jau praeitis, jokių turkiškų triūsikų daugiau mano gyvenime nebus. Jau geriau njujorkeris nuplyšusiais užtrauktukais. Aš taip tikrai galvojau. Maniau, kad užaugau, bet vis dar buvau vaikas, kuris viską dėjo į maišelius su brendais. Kažkas mane dėjo į provincijos maišelį, o aš kažką į turgaus.
Pirmas dalykas, kurį nusipirkau IŠ KATALOGO buvo Harkos knygos. Dar dabar pamenu įpakavimą. Kai atvažiavo Hario Poterio knygos, jas nešiausi iš pašto pati. Tėtis sakė, parveš pakeliui iš darbo, jos gi sveria ten baisiausiai daug, bet aš jas norėjau jau DABAR išpakuoti. Mano valgyklos pinigai ten juk suėjo. Kai mama padėjo atsidaryti banko sąskaitą SNORE, tai pradėjau siųstis ir akių lęšius, katrie Jonišky buvo nepigūs, ir visokius šampūnus iš Milkshake, ekologiškus aliejus ir muilo bazes, nes buvau ėmusi virti muilus namie. Kai į mokyklą pradėjau važinėti į Joniškį, mano pinigai savaitei iškart buvo padedami į banką, kas palengvėjo, kai Snorui bankrutavus perėjau į Swedbanką. Man buvo labai svarbu nusipirkti kažką, ko čia nėra, būti kažkokio populiaraus brendo vartotoja. Siųstis škurlius iš užsienio, kurių nenešiosiu. Knygos, kurių jau nebespėju skaityti. Aš labai norėjau būti populiaraus ženklo žmogus. Toks kaip kiti, iš ten. Mokėti valgyti su chopstikais. Kas mano klasiokams galbūt buvo savaime aišku ir suprantama, man buvo dar aukštoji matematika. Nes viskas yra taip toli, daug toliau negu atrodo.
Negaliu atsakyti, kada viskas nusibodo. Kada tapo nebesvarbu. Kada didelės parduotuvės ėmė kelti paniką. Kada viskas pasidarė nebeskanu ir liūdna. Kada tai, kas keldavo didžiausią džiaugsmą, dabar kelia nostalgiją - kaip aš norėčiau, kad mane nudžiugintų tas maišelis iš Sarmos. Ar lūpų blizgis iš užsienio, dovanotas tetos, naudojamas tik tada, kai kas nors kitas mato. Noras ką nors nusipirkti. Dabar mane persekioja noras turėti tiek daiktų, kiek galėčiau nesunkiai panešti, jei reikėtų išsikraustyti per pusvalandį.
Svarbiausia, kad tokių populiaraus ženklo žmonių, kokiu buvau aš, dar yra, labai daug. Ir aš jiems taip pavydžiu. Tik nežinau, ar aš išaugau tą fazę, ar kažkas man nutiko, kad nebegaliu džiaugtis ta menkaverte, bet saldžia tuštybe. O gal tapau tokia tuščia, kad tiesiog nėra kuo mano tuštybės užpildyti? Gal esu ne geresnis, o blogesnis žmogus?
Komentarai
Rašyti komentarą