Vis svarstau, ką aš savyje noriu apsaugoti. Dažnai ir saugau, instinktyviai. Tik negaliu atsakyti, ar tai kažkas brangaus, ar silpno, nuogo lyg medžio šerdis.
Aš vis stengiuosi spėti įšokti į traukinį. Net nežinau, ar man tikrai reikia važiuoti į tą pusę. Nežinau, ar tai man tinkamas reisas, galbūt jis nestoja, ten kur man reikia išlipti. Galbūt jis vyksta ne tuo laiku ir prieš juo keliaudama aš turiu dar kažką pasiimti, dar kažką išmokti. Bet visi visi bando įšokti į tą traukinį - kažkas į jį ramiai įlips, nes jo laukė jau ilgai ir į stotį atvyko laiku. Kažkas bėgs iš paskos ir įšoks, tikriausiai tokių bus daugelis. Visi bijo likti tarpinėje stotyje. Tai - laiko švaistymas. Tai - gyvenimo gadinimas. Turi važiuoti, turi judėti, nesvarbu kur, tik nepasilikti ten pat.
Ir aš bandau. Bet lyg kažkas brangus arba silpnas manyje sako, kad man dar ne laikas. Kad aš tame traukinyje būsiu vieniša, vietos bus stovimos ir nepatogios, kelionė ilga ir sunki, o gal pasiklysiu, o gal nuvyksiu ten, kur niekas nekalba man suprantamais žodžiais. Bet aš negaliu likti. Visi išvyksta. Visi mane palieka. Bet ar aš galiu spėti į traukinį? Ar aš noriu spėti į traukinį? Galbūt gerai, kad jie išvyksta ir nebesuks man galvos? Galbūt gerai, kad aš esu aš, o jie yra jie?
Gal jie manęs nemylėjo, nemyli ir nemylės, todėl jie privalo išvažiuoti? O aš turiu dar palaukti?
Komentarai
Rašyti komentarą