Kažkas išeina, o mes liekame

Visi šneka apie jį.
Pakuždomis.
Mes visi žinome, kas jis, net tie, kurie niekad nebuvo girdėję daugiau, nei jo pavardės.
Daugelis mūsų net nepamena, kaip skamba jo balsas.
Jo spaudą popieriuose gal matėm, bet neužfiksavom kieno jis tiksliai.
Šiaip tai daugeliui jis buvo svetimas.
Galų gale, kasdien matome jų daug.
Baltų, pavargusių, pečiais besiiriančių per mūsų būrį.
Tačiau man neramu.
Ir aš norėčiau, kad mane kas nors nuramintų.
Kad man taip neatsitiks.
Bet jie negali, niekas negali.
Mes tokie niekai ir niekiai, bet jau pamažu pradėjome vieni nuo kitų nusisukti.
Juk pačių problemos nėra labai jau menkos.
Niekas negali pasakyti, kad mes nebūsime kaip jis.
Gal po kelių metų, gal po dešimt, dvidešimt.
Mes norime būti Jais.
Ir Jie mūsų neguodžia.
Jie sako, kad reikia būti gerais ir daryti daug.
Nes taip reikia.
Jis išėjo, o mes liekame.
Ir užpildysime tarpą, kur jis stovėjo.
Jei išeisiu aš, kažkas irgi užpildys.
Gedės, skaudensis, pamirš.
Ir tada, po truputį, ateis kiti.
Bet mes dar maži.
Silpni.
Mes nieko nežinom.
Bet mes girdim.
Visi žino, visi kalba.
Tyliai.
Per aplink.
Mes dar nemokam kalbėti patys.
Juk garsiai ir negalima, ypač mažiems.
Nes jie nieko nesupranta.
Jie turi daug daryti ir daug mokėti.
Nulenkti galvas.
Ir tikėtis, kad jiems taip niekad nenutiks.
Kad niekad nekils ranka tai padaryti.
Nors bijoti reikia ne to.
Nors bijoti to, ko reiktų, jau per vėlu.
Nes tai prasidėjo daug ankščiau,
nei į jie užpildė prašymus
stoti į mediciną.