Šlamštainis

Ors toks drėgns, kad sąmanam
apsivel mana liežuvis.
Pernakt pražydusias žalumas
apgaub padanges ir stulpus.

Vėlyvasias sutemas paded
biški nu
nors kiek užsimiršt -
švintant jos tirpst.

Naktį šalta
Imu save pačia už rankas.
Gula kortas, rikiuojas figūras
mandruose baimes žaidimuose.

Gyvenims, atroda, sustoja.
Užkliuva, pakiba, nežina
bus gerai.
Kažkada ir pūks
užsikabin už vilnonia megztinia.

Bet ten, į kur aš - nėr kelia,
nėr krypties, tai kompasas - kas?
ar pasieks mane tava balsas
ar nieks jau manes nesuras?