Labai dažna pasaka prasideda "gyveno kartą..." ir tai dažnai būna vienintelis tikras dalykas pasakoje. Nes tikrai, visi mes gyvename vieną kartą - ir princesės su princais, ir elgetos, valkatos, chirurgai ir teisėjai. Net ta bobucė, kur pirmam aukšte klausia ar neišmetu stiklainių, ir ta gyvena kartą, nors, rodos, labai jau ilgą kartą.
Kartais pasakoje veikėjai išeina laimės ieškoti. Tai gali būti antras tikslus ir teisingas dalykas pasakoje, nes, vis dėl to, mes visi ieškome laimės, meilės, šilumos ir prasmės po šia saule(ar mėnuliu). Veikėjas, dažnai tuščiom kišenėm, pajuoktas, nelaimingas, išeina iš namų ir sutinka priešų, draugų, pamokų. Kartais pasimoko iš jų, kartais puikybė paima viršų. Bet vis tiek kelio gale laukia nugalėtas priešas, meilė, šlovė ir turtai.
Kažin, ar čia jau toks teisingas dalykas.
Aišku, niekas nežino, ar gražuolė buvo laiminga, kai pabaisa nebebuvo pabaisa, ar princas princesei davė šilumos ar tik pristatė vaikų iki kol ana pasimirė, ar princesė norėjo būti išgelbėta nuo slibino - gal ji tiesiog norėjo numirti šiame pasaulyje, kur kilmingas kraujas atima iš jos pasirinkimą mylėti ką ji nori.
Pasakos, dėl kurių dabar mūsų galaktikoje vyksta karas, vis tempiamos į realybę. Juk pasakos visas mergaites masino būti princesėmis su bateliais, o berniukus princais su sunkiais kalavijais. Pasakos, kur kariauja gėris ir blogis, nors nė viena pusė nėra nei bloga, nei gera. Pasakos, kur kraujas perrašytas į ašaras ant miegančios fėjos skruosto, pasakas, kuriomis iki septynerių tikėjo kiekvienas vaikas, net jeigu ir neprisipažino.
Yra ir kitokių pasakų, kuriomis tiki paaugliai iki kol palikę tėvų namus ir pirmą kartą atsisėda ant tratančios bendrabučio lovos, jaunuoliai, kai pirmą kartą susikabina iš rankų, ar tėvai pirmą sykį laikydami savo vaiką glėbyje. Ir nė viena, tik pamanykit, nė viena pasaka nebūna panaši į realybę, dėl ko skauda iki pasiutimo - negi tiek daug norisi? Vieno išpildyto noro - ilgai ir laimingai, nu gerai, čia jau du, gal galima tik laimingai?
Jeigu pasakos nesipildo, tai kam evoliucija mums davė vaizduotę? Aš mąstau kaip tinginys, žinau, nes reikia daug daug dirbti, kad bent priartėtum prie pasakos takelio. Tačiau net ir dirbant ne visada norai pildosi, ne visada batelis tinka, nes ne visada viskas nuo tavęs vieno priklauso. Kartais svajonės išsipildyti tiesiog negali, gal ne kartais, o netgi labai dažnai. Tačiau mes esame netobuli, maži ir juokingi žmonės, mes negalime niekada nieko nesitikėti ir nenusivilti vieni kitais. Todėl mes padovanojome sau pasaką - pasaulį, kur neskauda, o jei skauda, tai tik tiek, kad ir vėl išeitum kovoti su devyngalviu slibinu už kurio tavęs laukia šlovė, turtai ir meilė, kuri gyvena toje pačioje pasakoje kaip ir tu pats.
Komentarai
Rašyti komentarą