Taigi baigiasi penkti mano studijų metai ir ketvirti metai medicinos. Ne, negausiu dar diplomo, nežinau kokiu specialistu būsiu, net nežinau, ar apskritai benoriu kažką konkrečiai gydyti, diagnozuoti. Čia tokia šių metų santrauka.
Jei pirmieji trys kursai primena paprastus mokslus, kuriuos mokosi visi, t.y. paskaitos, po to seminarai ir laborai, tai ketvirtas kursas jau yra kitoks ir mes mokomės ciklais. Kaune studentai taip mokosi, atrodo, nuo pat pirmo kurso, ir egzaminus laiko iš karto po ciklo, o mums va čia naujiena. Iš dalies tai visai nieko, atkalei vieną dalyką, atsiskaitai tik iš jo, tik tame skyriuje būni ir kažkiek daugiau jo pamatai, nes kasdien lankaisi. Tačiau 1-2 savaičių ciklą, kurį, sakykim, turėjai vasarį ir dabar iš jo laikai egzaminą per sesiją, juk visiškai pamiršai, atrodo, kad čia buvo pernai, nes dar anksti temo ir buvo gili žiema, kai kimarinai vaikų ligoninėj, o dabar čia egzaminą laikyt. Valio, ane?
O dar paskaitos. Anksčiau mes jas lankydavom, bent aš ten apsireikšdavau tikrai dažnai, buvo dalykai, kuriuos sąžiningai lankiau ir klausiausi, tačiau dabar mano paskaitų lankomumas yra neigiamas, kaip ir daugelio kitų mano bendramokslių. Seminarų ir praktikos darbų lankymas yra privalomas, o paskaitų ne, tai žinot, neprideda tai motyvacijos į jas eiti. Be to, jei eičiau į visas paskaitas, tada turėčiau po jų tiesiai eiti į darbą. Čia tokia baudų bauda... Na, gal kitais metais pasitaisysiu.
Vakar praėjo mano trečias sesijos egzaminas iš septynių. Grįžusi į savo apjauktą kambarį supratau, kad pamažu šviečiasi tunelio gale šviesa ir liko du metai iki paskutinio baigiamojo egzamino. Liko dar du metai žinomybės, kuomet man dar sako ką daryti ir kur eiti, koks čia bus gydymas ir kokia diagnozė, kur tualetas ir kur persirengti prieš einant į skyrių. Baisu biškį.
Bet ir visai žavi idėja, kad kažkur laukia nesugadinti egzaminais birželiai ir gruodžiai su sausiais, kažkur laukia stabilesnis gyvenimas ir šviesesnė ateitis. Nežinau, kiek su šituo sakiniu susijęs rezidento vardas, bet mes turim svajot ir tikėtis geresnio, nes kitaip kam stengtis ir judėt į priekį?
 |
| Po neurologijos-neurochirurgijos egzamino |
Grįžtant prie medkės, suvokiau, kaip susvetimėjom su savo kursiokais. Ankščiau, kai mokėmės daugiau bendrų dalykų ir ėjom į paskaitas, kartu jų laukdavom, pietaudavom, o dabar lekiam tai į darbus, tai rašyti mokslinių darbų ar į mokslines grupes (maži karjeristai) tad kai truputį sustoju ir apsidairau koks mano gyvenimas - palieka šiek tiek liūdna ir vieniša aplink, nors bendrauju su žmonėmis (pacientais) gal dvigubai daugiau nei man įprasta gauti verbalinio kontakto gyvenime apskritai. Šiais metais ir aš pristačiau vieną darbelį, dabar jau žinau kas su kuo valgoma ir kiek laiko bei pastangų tai reikalauja. Nuo ketvirto kurso daug kas sutelkia jėgas į kelias sritis, kurios juos domina ir į jas investuoja savo laiką - konferencijos, darbai ir kiti reikalai, kurie gali tau padėti gauti rezidentūrą. Bet tokie sostų karai mane daugiau slegia nei kelia konkurencijos jausmus ir kuo labiau ragauju visos tos duonos, tuo ji labiau sausa ir prėska atrodo. Kaip mano kursiokė sako "Jei negavai rezidentūros, tai ji nebuvo verta tavęs, arba tu nebuvai jos vertas". O kai paklausi rezidento kaip jam sekasi ir ar jam patinka, ar jis nesigaili, jis tik gūžteli pečiais ir atsako "per daug negalvoju, dirbu ir tiek" visa šita kultūra, kur mums kemša į galvas, kad mes niekam nereikalingi, ir tai mums sveikatos sistema reikalinga, nes patys užsijojom ant medkės apynastrio, verčia mane labai abejoti visais ir viskuo. Ypač kai šioj sistemoj jaučiuos labai pažeidžiama jau dabar, vis dažniau pagalvoju, kad a) reikia bandyti laimę svetur b) reikia bandyti laimę kitoj srity. Bet dar turiu du gražius jaunystės metus susigaudyti savyje ir aplinkui, tad pasidžiaugsiu, kad turiu dar keturis egzaminus, kurie palyginus su ateities baime, atrodo tik buki sviestiniai peiliai po kaklu.
Nu tipo, nepapjaus.
Komentarai
Rašyti komentarą