"O svarbiausia, linkiu jums visiems užaugti gerais žmonėmis" - tikriausiai dažniausias jaunystėj girdimas palinkėjimas, tai mokyklą baigiant, tai šiaip klausantis pamokslo iš kunigo, močiutės ar importinių vaisių pardavėjos Silvijos. Geri ir blogi žmonės - visi tokių pažįsta - kiaulių, šventųjų, "jis ne žmogus, o žvėris", "va ta tai sukta kūr*a" ir visokių kitokių. Būk geru žmogum - pervesk močiutę per kelią prieš tai iš jos gavęs iš terbos per kuprą, nes bo jau tiksliai mąstai apvogt, kitaip ko siūlytumeis, duok ankaguolikui kapeiką, gi taip gražiai "vaikeliams ir duonytei" prašo. Būk kuklus, ne, būk nusibaudęs ir nusidėjęs prieš visą pasaulį, va tada būsi geras žmogus. Kai tavęs klaus kaip tu, kaip šeima, kaip ūkis ir bitės, palinguok galva ir sakyk "ką mes ką mes, va sakykit kaip pas jus reikalai" ir visuomet dūsauk "gerai ten kur mūsų nėra, ten ir žolė žalesnė, ech...". Super geras žmogus. Gerų žmonių vėliavnešys ir karalius.
Aš irgi pažįstu tokį gerą žmogų. Seną mokyklos darbuotoją. Nu tokia darbšti bitutė, visur viską, ir pasisveikina ir per daug nesibėdavoja ir beveik atrodo, kad džiaugiasi tave matydama. Žodžiu kur koją žengia, ten fekalinė žmonių tarša tirpsta. Bet kieme pradėjo daugėt vaikų. Kas atsikraustė, kas pasigimdė, pas ką atostogaut atvyko. Ir kaimynai susiorganizavo smėlio. Kai esi mažas žviegliukas, smėlis yra žiauriai kūl, ir lipdyt, ir kažkam į akis mest ar gaut. Ir kaip džiaugėsi gerasis žmogus(nesakau geroji moteris, nes keičiasi kažkaip reikšmė), kad gyvybėlos ir vaikiukų kieme atsirado.
Ir kiekvieną rytą, kol dar visi maži parazitai miega, į tą smėlį išpildavo savo katinų prišiktuvę ir prisemdavo švaraus. Kaip dieną gerai smėlio kotletai lipdavo po to...
Aš vis baisėjaus, gi reiškia, kad čia visai negeras žmogus. Po to sužinojau ir kitų dalykų, bet man atrodė, kad čia yra žiauriai geras kerštas. Pagalvokit. Visą gyvenimą dirbi mokykloj. Nu nervai ne geležiniai. Brudai ar ką nors vertina? Prišika ir palieka. Triukšmauja, neklauso, valgykloj suvalgo tik bulvių košę paknebinėję kotletą. O dabar vat gražiausi metai, senatvė, net saldu darosi pilant tą kačių smėlį. Tegul žaidžia brudai, cha, tegul žaidžia, toksoplazmozė? Gerai, kieme tyliau bus. Čia yra keršto planas numeris vienas, praėjus pasišlykštėjimui ir porą kartų ramiu veidu pažiūrėjus kaip mano katinas pats ten lengvinasi, pagalvojau, kad čia yra geniali gyvenimą ilginanti idėja. Va tau ir geras žmogus.
Mes visi tam tikra prasme esame tie geri žmonės. Kažkas padėjęs jaunai mamai užsikelti vežimėlį su vaiku į mašiną namie gulėjo ir nepajudino šiknos, kai šeimynai reikėjo pagalbos. Ar padėjo rasti pasimetusiam savo tėvus, kai savo vaikams liepė užsičiaupt. Ėjo į pokalbius su senoliais ir savanoriavo, nors savo močiutei nepaskambino. Gyrė svetimus vaikus ir gimines, kai saviškius ūdijo. Kalbėjo apie rūšiavimo svarbą, o parduotuvėj prisiplėšė dvidešimt maišelių. Moko kitus "neskubėk ir būsi pirmas" o perėjoj pypino pėstiesiems, nes norėjo pasukti(va tave, ponia, aš atsiminsiu, tu dar palauk). Kažkas burbėjo, kad nu Aukselyte, ar tu žiūri kur eini, bet vistiek ištraukė iš mėšlagaurinės pelkės. Ir geri žmonės tikriausiai visai neegzistuoja. Kažkas rėkia, kažkas šiukšlina, kažkas pila kačių smėlį į vaikų smėliadėžę. Bet jei nėra gerų žmonių, tai reiškias yra tik blogi?
Ne. Yra sąžiningi ir nesąžiningi. Sau, kitiems, pasauliui. Bet pirmiausia - sau. Nors melas dabar valdo pasaulį ir informacinę erdvę, aš tikiu, kad sąžinė mus visus graužia. Tik tie, kurie tos sąžinės neturi yra blogi žmonės, nes padaryti visko idealiai neįmanoma. Nesupykti neįmanoma. Bet apie tai pagalvoti, pasimokyti iš to ir atsiprašyti, atkentėti gėdą, klaidas, išliūdėti ir ištverti - tai gero žmogaus bruožas. Ne tas, kuris godojasi ir dūsauja, žemina save slapčia kenkdamas, o tas, kuris mokosi iš savo klaidų ir stengiasi jų nekartoti. Svarbiausia, neužsikiša ausų, ir klauso tos sąžinės, nes ji tikrai pavargsta rėkti ir užkimsta, arba mes jos nebegirdim.
Tai va, linkiu visiems užaugti į sąžiningus žmones.
Visų pirmiausia sau.
Komentarai
Rašyti komentarą