Būkit įkvėpti, būkit laimingi pavasario tvankumybėje, kurioje, rodos, nėra kur dėtis - per vieną naktį staigiai sušyla, visi rūbai, rodos, per šilti. Taip gera, kad net bloga, taip apgaulinga tą šalį nusiimti, nors jau girdi peršalimą už nugaros krizenantį "nu davai pabandyk, asile tundra". Viskas pavasaryje man šaukia apie beprotybę ir viskas atrodo tarsi vieno kąsnio sumuštinis - liko skonis, nors net nepajutai, kaip suėdei.
Dabar tiek daug įkvėpimo, tiek daug praktikų sustoti ir pajausti akimirką, būti čia ir dabar. Imk, ir kvėpuok - kiek daug žmonių nebegali įkvėpti patys. Ne tik naujų idėjų ar noro gyventi - tiek daug negali patys ventiliuoti savo plaučių ir juos kaip škvalas daužo dirbtinio ventiliavimo aparatai, dulkina kaip kilimus vasarą prieš lietų - tik nėra to lietaus, tos audros, to palengvėjimo po kaitros - viskas tik intensyvėja, skausmingėja ir sunkėja - kol miršti. Ir kur tavo įkvėpimas, saulyte, kur tavo gyvenimo grožis ir laikinumas - kur viskas dingsta, kai lieka tik šalta mėsa ant stalo, negyvi kaulai ir į lavondėmes nusėdantis kraujas - visas tavo įkvėpimas, kaip ir laikas tiksi kožną minutę, kožną sekundę, tvinksnis po tvinksnio vis mažyn.
Įkvėpimas. Mane įkvėpė vienas žmogus, vyresnis, protingesnis ir geresnis nei aš, kuris balansuodamas ant artimo netekties slenksčio man palinkėjo džiaugtis pavasariu. Paspringau kažkuo sunkiu, kokčiu, dideliu, po kelių valandų žiūrėjau į pustuzinį intubuotų kūdikių, kuriems nuo skausmo skiria cukraus tirpalą ir šiltą žmogaus prisilietimą. Džiaugtis pavasariu - kaip lengva, cha cha, ir pradedu bliaut kaip mažas vaikas - kaip dabar madinga rašyt kad bliauni ir esi depresuotas - bet aš tikrai džiaugiuosi, apšiktinai džiaugiuosi, kad esu, šį pavasarį, netvarkytam kambary su neišpakuotais pirkiniais ir krūva skalbinių - ir ta saulė, kuri tik besileidžiant man suteikia ramybę, nes aš dar nepripratau prie jos, ir tas tvankumas, nerimas, viskas - aš sulaukiau pavasario, kuomet man dažnai skauda galvą ir norisi bėgti namo, kažkur, nežinau, pas kažką, lyg rėkt visam pasauliui - žiūrėk į mane, aš čia esu, gyva ir nesugriuvusi, einu prieš vėją, kai nėra vėjo, sukumpusi, nes nešu save pačią - ir tokia laiminga, Viešpatie, žiūrėk į mane, tokią laimingą, kad iš laimės nors nutriesk visas sienas.
Taip, aišku, tai drama, kur nėra dramos, nes aš jaunas ir nepatyręs žmogus. Man reikia vieno lašelio, kad suabejočiau savimi, tačiau tereikia vieno gramo žemės, kad atsiminčiau, kad vis dėl to aš esu iš šios planetos. Daug skaičiau, kad kelias į laimę yra "būti dėkingam". Dabar visi tik ir sako, būk dėkinga už va gimimą ir kitus nakrikolus... Aš ilgą laiką buvau gyvenimui dėkinga už savo adresų knygą, didžiausią mano turtą, kurioj buvo gal dvidešimt adresų, gal net daugiau tikrų adresų, kurie priklausė mano šeimai ir draugams, kuriems visad galėjau parašyti laišką - ir rašiau. Ir gaudavau atsakymus, po savaitės, po dviejų, kartais net tą pačią - rodos dar šiltus nuo žmogaus rašto ir raidžių einančių lėčiau nei rašytojo minčių srautas. Aš tebeturiu tą adresų knygą, kažkur ji tikrai mėtosi su mano pirmaisiais eilėraščiais ir chemijos formulėm, bei adresais, kurie nieko nereiškia, nes žmonės ten nebegyvena. Galbūt aš nebejaučiu dėkingumo tiems adresams, už kurių buvo tikri žmonės, bet tie žmonės išliko - o aš laišką visuomet galiu jiems parašyti, nors galbūt jis niekad jų ir nepasieks, galbūt net ant popieriaus nenuguls - tik liks mažas ar didelis pokalbis su tuo kelių mėnesių ar metų senumo atvaizdu ir jo balso aidu. Adresų knygą gal ir pamečiau vis dėl to. Bet viso šito - niekaip nepamesiu. Ir net kai būsiu sena bei sakysiu mane prižiūrinčiai socialinei darbuotojai - vaike, nebepamenu aš X ir Y balso, išties atsiminsiu kažkur giliai giliai ir sapnuosiu pavasariais keistus nostalgiškus sapnus, iki kol mano plaučių nebeišpūs jokie aparatai.
Viskas, einu į darbą, ate.
Gintarė.
Dabar tiek daug įkvėpimo, tiek daug praktikų sustoti ir pajausti akimirką, būti čia ir dabar. Imk, ir kvėpuok - kiek daug žmonių nebegali įkvėpti patys. Ne tik naujų idėjų ar noro gyventi - tiek daug negali patys ventiliuoti savo plaučių ir juos kaip škvalas daužo dirbtinio ventiliavimo aparatai, dulkina kaip kilimus vasarą prieš lietų - tik nėra to lietaus, tos audros, to palengvėjimo po kaitros - viskas tik intensyvėja, skausmingėja ir sunkėja - kol miršti. Ir kur tavo įkvėpimas, saulyte, kur tavo gyvenimo grožis ir laikinumas - kur viskas dingsta, kai lieka tik šalta mėsa ant stalo, negyvi kaulai ir į lavondėmes nusėdantis kraujas - visas tavo įkvėpimas, kaip ir laikas tiksi kožną minutę, kožną sekundę, tvinksnis po tvinksnio vis mažyn.
Įkvėpimas. Mane įkvėpė vienas žmogus, vyresnis, protingesnis ir geresnis nei aš, kuris balansuodamas ant artimo netekties slenksčio man palinkėjo džiaugtis pavasariu. Paspringau kažkuo sunkiu, kokčiu, dideliu, po kelių valandų žiūrėjau į pustuzinį intubuotų kūdikių, kuriems nuo skausmo skiria cukraus tirpalą ir šiltą žmogaus prisilietimą. Džiaugtis pavasariu - kaip lengva, cha cha, ir pradedu bliaut kaip mažas vaikas - kaip dabar madinga rašyt kad bliauni ir esi depresuotas - bet aš tikrai džiaugiuosi, apšiktinai džiaugiuosi, kad esu, šį pavasarį, netvarkytam kambary su neišpakuotais pirkiniais ir krūva skalbinių - ir ta saulė, kuri tik besileidžiant man suteikia ramybę, nes aš dar nepripratau prie jos, ir tas tvankumas, nerimas, viskas - aš sulaukiau pavasario, kuomet man dažnai skauda galvą ir norisi bėgti namo, kažkur, nežinau, pas kažką, lyg rėkt visam pasauliui - žiūrėk į mane, aš čia esu, gyva ir nesugriuvusi, einu prieš vėją, kai nėra vėjo, sukumpusi, nes nešu save pačią - ir tokia laiminga, Viešpatie, žiūrėk į mane, tokią laimingą, kad iš laimės nors nutriesk visas sienas.
Taip, aišku, tai drama, kur nėra dramos, nes aš jaunas ir nepatyręs žmogus. Man reikia vieno lašelio, kad suabejočiau savimi, tačiau tereikia vieno gramo žemės, kad atsiminčiau, kad vis dėl to aš esu iš šios planetos. Daug skaičiau, kad kelias į laimę yra "būti dėkingam". Dabar visi tik ir sako, būk dėkinga už va gimimą ir kitus nakrikolus... Aš ilgą laiką buvau gyvenimui dėkinga už savo adresų knygą, didžiausią mano turtą, kurioj buvo gal dvidešimt adresų, gal net daugiau tikrų adresų, kurie priklausė mano šeimai ir draugams, kuriems visad galėjau parašyti laišką - ir rašiau. Ir gaudavau atsakymus, po savaitės, po dviejų, kartais net tą pačią - rodos dar šiltus nuo žmogaus rašto ir raidžių einančių lėčiau nei rašytojo minčių srautas. Aš tebeturiu tą adresų knygą, kažkur ji tikrai mėtosi su mano pirmaisiais eilėraščiais ir chemijos formulėm, bei adresais, kurie nieko nereiškia, nes žmonės ten nebegyvena. Galbūt aš nebejaučiu dėkingumo tiems adresams, už kurių buvo tikri žmonės, bet tie žmonės išliko - o aš laišką visuomet galiu jiems parašyti, nors galbūt jis niekad jų ir nepasieks, galbūt net ant popieriaus nenuguls - tik liks mažas ar didelis pokalbis su tuo kelių mėnesių ar metų senumo atvaizdu ir jo balso aidu. Adresų knygą gal ir pamečiau vis dėl to. Bet viso šito - niekaip nepamesiu. Ir net kai būsiu sena bei sakysiu mane prižiūrinčiai socialinei darbuotojai - vaike, nebepamenu aš X ir Y balso, išties atsiminsiu kažkur giliai giliai ir sapnuosiu pavasariais keistus nostalgiškus sapnus, iki kol mano plaučių nebeišpūs jokie aparatai.
Viskas, einu į darbą, ate.
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą