Kiekvienoj dūšioj yra laimės ir prasmės troškulys

Kai ryte atsikeliu arba kol važiuoju viešuoju transportu, turiu tokią šventą trejybę dalykų, kuriuos turiu pasižiūrėt:
1) day.lt puslapį, kad galėčiau kažką sunepatoginti pasveikindama su vardadieniu, kurio nežinojo, sužinot bereikšmes šventes(tarptautinė krabų lazdelėms ne diena), kada leidžiasi saulė(oooooo iš lėto leidžiasi saulė palikdama pasaulįįį), mėnulio fazę(kad galėčiau pasakyti, jog aš šiandien pikta, nes pilnatis, jaunas mėnulis, marsas, venera, bla bla). Vienu žodžiu puikus puslapis, kuris ryte mane išgąsdino, kad vėluoju į darbą, nes rodė valanda daugiau. Puikus puslapis.

2) gmail.com. Nu dėl savaime suprantamų priežasčių.

3) biblijos.lt/biblija.lt(pastarasis yra grynai biblijai skaityti) Ten yra daug švento rašto citatų ir rašytojų religinių pasisakymų. Bet tokių gerų, kurių skaitydamas šventą raštą apskirtai, galėjai ir nepagauti. Štai pirma, bet labai gera citata pačiam puslapio viršuj:

'Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimtimi mergaičių, kurios, pasiėmusios savo žibintus, išėjo pasitikti jaunikio. Penkios iš jų buvo protingos ir penkios kvailos. Kvailosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus. Protingosios kartu su žibintais pasiėmė induose ir aliejaus.
Jaunikiui vėluojant, visos pradėjo snausti ir užmigo. 

Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: 'Štai jaunikis ateina! Išeikite jo pasitikti!' Tada visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi žibintus.
Kvailosios prašė protingųjų: 'Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta!'

Tada aš galvoju, bet tos mergaitės gal nėra kvailos. Aš irgi pamirštu stetoskopą pasiimti. Ar dėl to aš kvaila? Ne, aš išsiblaškiusi. O gal aliejaus jos neturėjo? Šventam rašte labai daug gražių dalykų, bet ir labai daug generalizacijų. Man atrodo, kad iki galo jį suprasti turi tikrai protingi žmonės, o tie, kurie jį parašė turėjo tikrai gerą vaizduotę. Labai dažnai aprašoma puikybė ir tuštybė, kaip savęs nužeminimas yra siekiamybė. Dažnai skaitydama šventą raštą galvoju, kad mokykloj nereikėjo mums jo per prievartą grūsti. Tai yra išties labai graži istorija, ir joj paliepimų tikrai nėra tiek daug(Koraną skaityti atsibodo labai greitai. Nors vertimas labai kietas, pvz:. "uždrožk jai, jei ji eina prieš tave". Uždrožk. Nu pasaka.").  Apskirtai, paskaityti religinius tekstus yra labai vertinga. Aš sunkiai moku skaityti vieną dalyką vienu metu. Ir labai įdomu skaityti budizmą kartu su bet kuo kitu. Pvz kaip dera budizmo "Jei jautiesi laisvas - esi laisvas. Jei jautiesi pririštas - esi pririštas" su "Nuogas gimiau, nuogas ir mirsiu. Viešpats davė, Viešpats ir atėmė; tebūna palaimintas Viešpaties vardas.". (Jobo 1:20 – 21.). Dvi priešingybės - tavo paties likimas tavo rankose versus tai, kad nuo tavęs nieko nepriklauso.  

Man labai patinka dieną auginti mintį.  Yra toks Michailo Lermontovo Eilėraštis:

Laukinėje šiaurės vienatvėje stovi

Ant kalno pušis apsnigta

Ir snaudžia liūliuojama vėjo ūžimo,

Pūgos viesulų apsupta.

Sapnuoja jinai, kad išdegintuos tyruos,

Rytų tolimojoj šaly,

Viena ir liūdna ant įkaitinto skar(džio,

Kažkur auga palmė daili.

(1841)

Jeigu perskaitot ryte mintį ar eilėraštį, pagalvojat apie jį per pietus, tada per pertrauką, sugrįžtat prie jo prieš užmiegant ir po to vėl paskaitot, efektas būna milžiniškas. Dėl to dažnai skaitau išsirankiojusi kokius švento rašto tekstus, pasibrauktas vietas iš kokios knygos (ne čielą, visą tekstą), vieną eilėraštį, kuris man patinka - kad jis manyje paaugtų, paaugintų mane. Religingi tekstai dažnai yra geri tuo, kad kiekvienas žmogus išties, nori būti laimingas, nori gyventi ir mylėt, džiaugtis, nori prasmės, tad kiekvienas tas žodis turi tiek daug energijos išgyventi - dieną, metus, savaitę ar valandą. Net tekstai apie paskutinio teismo dieną, pogalais, kokį teismą surengsiu sau aš, jei suklysiu, sužeisiu save ar kažką kitą? Jokia formali malda, atsiprašymas nepadės, ir išties bus dantų griežimas bei ašaros. 

Kaip sunku skaityti prasmingus tekstus, kaip sunku rasti tokius, kaip sunku nenustot ieškoti. Bet dar sunkiau ir blogiau yra paskęsti savy, savo pusryčiuose, savo pavargusiam veide ir tuštybėj, kartume ir pyktyje. Man atrodo naivu tikėti, kad visa tai yra Dievo planas(nebent kalbam apie Drake, tada taip), bet dažnai pagalvoju, kad Viešpats turėjo būti visai nieko žmogus, galbūt jis būtų galėjęs būti mano draugu, galbūt jis būtų tas bičas už baro, galbūt tai būtų buvusi šauni mergina iš Marijampolės ar Kupiškio, gal Maskvos? Ir tada mane vaizduotė neša į juokingą mintį, kad kiekvienas mūsų ieško savo Viešpaties, savo kryžiaus ir maldos. 

Juk priimti, kad esi savo paties viešpats, savo paties kryžius, o geriausios maldos yra tos, po kurių atsistoji ir eini dirbti, kartais gali būti visai sunku.

Būkim laimingi.