Pasaka prie omleto

Už Jūrų ir marių, gilių ir nelabai, gyveno mergaitė. Nebuvo ji kažkokia princesė, bet, nesupraskite manęs klaidingai, nebuvo Ji dėl to mažiau įdomi ar stebuklinga. Jei remtumėmės Jos filosofija, kiekvienas ir kiekviena šiame pasaulyje buvo įdomus ir stebuklingas. Tik ne kiekvienas tai žino. Ne kiekvienam tai rūpi.

Mūsų minėta mergaitė gyveno namelyje prie kalvos. Dieną ji eidavo į kažkokią mokyklą, kažką valgydavo, kažkaip prausėsi ir rengėsi, dalindavo labus rytus ir dienas. Vakarais ji žiūrėdavo į besileidžiančią saulę ir svajojo, kaip kada nors gyvens ant kalvos, kur gyvena kitokie žmonės, kurie eina į kitą mokyklą ir gyvena kituose namuose. Taip svajodama laikydavo knygą ant kelių, kuri kažkaip įdomiai jau kelis metus buvo atversta ten pat – tie du atversti puslapiai buvo jau neįskaitomi, nublukinti sūraus vandens ir šviesos. Nusileidus saulei mergaitė atguldavo į lovą. Niekada rūbų nepasikabindavo, kokia pavargusi būdavo. Rytais visada gailėdavosi ir žadėdavo dabar jau tikrai pasikabinti.

D.Petrilli paveikslas

Mergaitės tėtis buvo jūreivis, mama laivo kapitonė. Jie neturėjo laivo ir negaudė žuvų, bet jų namie niekada nebūdavo. Na, jie būdavo – kartais jie valgydavo pusryčius, važiuodavo kur nors, gal net plaukdavo, kartais ją kutendavo, kartais bardavo. Bet tai būdavo labai retai, tad mergaitė dažnai jausdavosi, kad jos tėvai išplaukdavo į darbus ir savo gyvenimus ir ilgai ilgai negrįždavo, nors kas naktį miegodavo už sienos, nors jų puodelius nuo kavos plaudavo kasdien. Pati mergaitė neplaukiojo vandeniu, ji daugiau skraidė padangėmis, nes vandens bijojo. Kol visi jos klasiokai vaikščiojo žeme, ji skrido ten, ant kalvos, kur yra kitokie, tokie kaip Ji. Kai ji ten užskrisdavo, nebesijausdavo tokia pasiutusiai viena ir nelaiminga.

Saulė vakarais, kad ir kaip bebūtų gaila, leisdavosi į vandenį. Tada mergaitė pasijusdavo tokia pavargusi ir viena, o jei dar tėvai pamiršdavo pašaukti namo, kad nešaltų, atrodo, norėdavo čia pat sulysti į žemę ir užmigti. Bet tuose išblukusiuose knygos puslapiuose, kurie kaip niekad ryškūs jos galvoje, kadaise buvo užrašytas raganos receptas „kaip užsiauginti draugą“. Mergaitė parbėgo namo, pasigriebė stiklainį nuo agurkų ir išlėkė į paupį. Visiškoj tamsoj pasėmė vandens iš dumbliniausios vietos. Ir parsinešė namo.

Kitą rytą draugas neužaugo. Žmonės per naktį neužauga. Ji nešėsi į stiklainį į mokyklą, apsukriai pasilikusi biologijos kabinete užlašino savo stebuklingo gyvybės vandens ant stiklelio ir pažiūrėjo į mikroskopą. Susuko vidurius.

Ką ji padarė? Iš desperacijos ir siaubo ji užsiaugino ne vieną, ne du, o galybę draugų. Judančių visokios formos ląstelių. O čia tik lašelis. Kas dėsis, kai užaugs visas stiklainis? Su siaubu vilkdama stiklainį murmėjo, kur tiek draugų tilps jos mažam kambarėly. Kaip ji užskris su tiek žmonių į kalvą?

- Liočike, kokį čia šūdą trilitriniam tempi? - pradėjo juoktis žemiečiai.

- Liočike, su tavim mes kalbam, atsisuk, ką tempi? Prišikai į stiklainį, nes nemoki šikt ant tualeto?

- EI, LIOČIKE,- pastumė ją kažkas, ji griuvo su savo dumblo stiklainiu. Jis dužo išsitaškydamas ant žemės. Mergaitė tuščiu žvilgsniu žiūrėjo į purvą ir drėgmę ant grindų, savo suteptus rūbus, kol tiesiog pradėjo visa gerkle bliauti. Žemiečiai nebuvo pratę matyti Ją verkiančią, visuomet užgauta ji nusisukdavo, susigūždavo, užspausdavo savo skausmą ar liūdesį. Bet taip rėkiančio ir verkiančio šeštoko jie nebuvo matę. Atrodė, kad pirmą kartą suvokė užgavę mergaitę.

- Fuuu, kas yra, šūdai byra,- nusivaipė sutrikę ir pabėgo.

- Ne, ne byra, čia gi triedalai,- krizeno.

- Nekenčiu aš Jūsų,- suriko mergaitė,- NEKENČIU.

Būtent tai girdėjo kažkokios mokyklos kažkokia socialinė pedagogė. Mergaitė užsispyrusi nerašė pasiaiškinimo už netvarką trečiame mokyklos aukšte. Ji neatsiprašė už „nekenčiu“. Dar pasakė, kad nekenčia socialinės pedagogės. Kokia ji pedagogė. Bėdagogė gal nebent.

Tą dieną mergaitės mama ir tėtis turėjo parplaukti iš jūros. Bet mergaitės uostas buvo uždarytas. Niekas nepadėjo. Nei mamos „ką mes negerai darom, kad tu šitaip?“, nei tėčio romus tylėjimas. Mergaitė užsitrenkė kambary(negirdėtas daiktas) ir pasakė, kad daugiau niekada neis į mokyklą. Ir jai nerūpi.

Aišku, taip rūpi, kad atrodo širdis iš skausmo suduš. Kaip tas dumblo stiklainis trečiame mokyklos aukšte. Kaip visi jos draugai.

Visa savaitė namuose buvo tragiška. Mama gavo biuletenį, kad galėtų būti su „sergančia“ dukra, kuri ateidavo valgyti naktį, kada visi miegodavo ir nereikėdavo su niekuo kalbėtis. Kai mama bandė sėdėti virtuvėje naktį, tada mergaitė atėjo valgyti dieną. Mama negalėjo suprasti, mergaitė nenorėjo, kad mama suprastų. Jai nieko nebereikėjo, nes kas žuvo, to nesugrąžinsi.

Penktadienį po pamokų į namus užėjo mokytoja su lagaminu.

- Ar vykstat atostogauti, mokytoja? - klausė mama. Ji nebuvo patenkinta, kad ji atėjo, didžiuotis juk nebuvo kuo. Pratęstas biuletenis nepridės pinigų prie atlyginimo…

- Einu prie upės. Sakau, gal galėtų Jūsų mergaitė man padėti?

- Kuo ji padės, lindi užsidariusi…

- Na, o jeigu aš jos paprašyčiau? - paklausė mokytoja, matydama kaip už mamos nugaros pro tarpdurį žiūri dvi apvalios akys.

- Žinai, man labai patinka žiūrėt į pasaulį per mikroskopą,- porino mokytoja vaikui tylint,- į plauką, į nagą, į vandenį, į snaigę ir duoną. Į viską. Ir į upės mikrobiomą patinka.

- Į ką? - paklausė mergaitė, pirmą kartą per savaitę.

- Na, vienas labai uolus mokinys paliko preparatą mano kabinete. Ten buvo amebų, dumblių, visokios faunos. Gaila, greitai išdžiuvo, tai nespėjau gerai pasidomėti.

- Amebų?

- Na taip, pirmuonių, kurie gyvena vandeny. Ten, kur seklu, visokių įdomybių pilna, o jei dar ežere pasemtum, visai nustebtum. Aš galvoju, padarysim klasėj kokį laboratorinį darbą. Visi pasisemsim čia to dumblino vandens ir pažiūrėsim, kiek daug stebuklų pas mus aplink.

- Tai tos amebos… Jos tikros?

- Aišku, kad tikros. O kodėl neturėtų būti? Žiūrėk, aš įsidėjau mikroskopą. Žiūrėk, kaip jos fagocituoja…