Aš vis vystau istoriją apie merginą, kuri turi laimingą pabaigą. Man labai smagu rašyti apie tragedijas ir niūrius veikėjus, pozityviuosius vis besidaužančius į realybės stiklą, tačiau po to apima skaudus liūdesys. Tai dažnai siejasi su tuo, kad laimingos pabaigos iš tikrųjų noriu sau ir tai projektuoju į savo veikėjas bei veikėjus kurie kovoja, kovoja daug ir aršiai, tačiau vaisiai ne visada, deja, būna patenkinami ir juos džiuginantys. Kovos dažnai palieka randų ir nebūna laimimos. Tai kelia veikėjui norą pasiduoti ir būti pasyviam, nes nu kam to reikia, jeigu aš ir vėl susižeisiu ir liksiu kvailiu. Tada aš pastringu, nes aš tikrai nežinau ką jam ar jai daryti. Varge, aš Juk nežinau ką MAN daryti. Dėl to visos istorijos lieka nepabaigtos, arba tampa trijų puslapių emociniais apsakymais, kurie gal ir gali būti gražūs, tačiau jie taip ir būna be sprendimo.
Rašyti gali bet kas, išties, todėl kam apskritai to reikia, jei tikrai galiu nerašyti? Aš galiu būti muzikos klausytoja ir nepergyventi, kad nevaldau smuiko, tačiau skaitydama kažką pasakiškai gražaus ar sukrečiančio mano tretinis įspūdis dažnai būna "kaip ir aš norėčiau parašyti šitaip, kodėl aš taip nesugalvojau". Aš tiek daug dalykų nebenoriu, kurių norėjau, man jie atrodo apskritai nebeįdomūs, ar bent ne tokie svarbūs kokie buvo. Bet rašyti aš labai noriu, tegul ir neskaito manęs, bet aš rašysiu, vienaip ar kitaip, bet tai darysiu.
Dabar sergu piktybine grafomanija. Tai vadinu ligą, kuomet rašau nesąmones, bet tekstų, kurie verti išbaigtumo - nebaigiu ar negaliu parašyti. Aš žiūriu graudžiai į juos, žinau, ką noriu pasakyti, bet nežinau kaip, nežinau kokia struktūra ir rėmu. Galbūt sakysite, kad rėmų nereikia, bet reikia, net jei rėmas yra skritulio ar balos formos, jis reikalingas kaip kaulų čiulpams kaulų trabekulės. Kažkur turi viskas nusėsti, atgulti ir rasti vietą tiek rašytojo, tiek skaitytojo galvose, kad iš to rėmo, iš to bliūdo išsipiltų ir sužibtų naujai.
Aš noriu visiems rodyti tą savo ligą, norėčiau kad mane glostytų ir sakytų, kad pasveiksiu, duotų dekutį ir šokoladuką, bet, daugelis sako, kad geriau galėčiau veikti ką nors naudingo, juk tikrai turiu ką. Kas aš tokia - juk manęs iš esmės niekas nelaukia - juk galiu rašyti dienoraštį lygiai taip pat sėkmingai kaip rašyti blogą ir šiukšlinti viešuosius tinklus. Vakar klausydama post roko albumo pasijutau kaip šešiolikos, o darbe užsidarius kambarėly net mamai paskambinau. "Aš pavargau, aš taip bijau suklysti." - veblenau pakuždom į ragelį. Bet čia juodu ant balto negali suklysti. Kuo įdomesnė klaida, tuo didesnis tavo laimėjimas. Čia nebūna klaidų. Tik kartais truputį gėda.
Aš noriu visiems rodyti tą savo ligą, norėčiau kad mane glostytų ir sakytų, kad pasveiksiu, duotų dekutį ir šokoladuką, bet, daugelis sako, kad geriau galėčiau veikti ką nors naudingo, juk tikrai turiu ką. Kas aš tokia - juk manęs iš esmės niekas nelaukia - juk galiu rašyti dienoraštį lygiai taip pat sėkmingai kaip rašyti blogą ir šiukšlinti viešuosius tinklus. Vakar klausydama post roko albumo pasijutau kaip šešiolikos, o darbe užsidarius kambarėly net mamai paskambinau. "Aš pavargau, aš taip bijau suklysti." - veblenau pakuždom į ragelį. Bet čia juodu ant balto negali suklysti. Kuo įdomesnė klaida, tuo didesnis tavo laimėjimas. Čia nebūna klaidų. Tik kartais truputį gėda.
Po tokio pasiskundimo, kad man dabar sunku(ne tik rašyme, bet jei sunku kitur, tai rašymui tai tikrai atsilieps, kas esi, tą rašai, ką valgai ir jauti, tas ir esi), turiu papasakoti kuo tikriausią galbūt išgalvotą istoriją. Nes tokie juk mano įrašai - dažniausiai turintis kokią nors istorijos ašį.
Gruodį aš ėjau namo pietauti. Netoli mano laiptinės durų sunkiai vargo ligotos eisenos moteris. Tie, kas matė raumenų distrofiją, supras. Moteris sunkiai, kreivai šleivai eina, jai sunkus kiekvienas žingsnis. Deja, kaip tik tą dieną buvo prisnigę ir dar pašalę. Slidu.
Tai aš eidama pasisiūlau jai padėti. Palydžiu ją iki mašinos. Paaiškėja, kad ji neturi raktų. Pasisiūlau ją palydėt iki buto atgal. Dvidešimt metrų iki laiptinės, užlipti į trečią aukštą, pasiimt raktus ir grįžt prie mašinos mums užtrunka 20minučių. Kelias toks ilgas, kaip man sulakstyt du kilometrus nuo buto iki darbo durų. Ir apie viską tuo metu galvoju. Pavyzdžiui kokios gražios tos moters rankos. Apvalūs rausvi nagai, švelni balta oda, ilgi pirštai. Aš matau, kad mano ranką ji suspaudusi tvirtai kiek gali, tačiau man tai atrodo tik nestiprus spustelėjimas. Aš esu nerangi, bet man baisu, kad mudvi slysim, tad kiekvienas mano žingsnis pamatuotas ir mintim peržengnotas - asfalto baby cheesus, neapvilk - ir mes pagaliau nueinam iki jos mašinos. Su šepečiu nuvalau visą apsnigtą jos automobilį, įdedu jos daiktus ir paklausiu ar ji jau galės būti pati. Ji paklausia manęs kiek pinigų ji man skolinga.
Galvojau, kad apsivemsiu.
Ji galvojo, kad aš pasisiūliau jai tą mašiną nuvalyti ir apskritai, kad padėti man patiko ir džiaugiaus turėdama laiko tai padaryti nepagalvojo. Įspraudė į ranką mandariną nesupratusi, kad mane įskaudino jos žodžiai. Ką, aš turėjau sakyti "bus penki eurai?". Po jos vieno sakinio pradėjau galvoti, kad jos rankos ne tai, kad gražios, bet tiesiog baltos dėl to, kad jokio sunkaus darbo jos nedirba. Pasišlykštėjau savimi. Galvojau, kad vėliau turėsiu bent jau materiolo kokiam apsakymui.
Bet nieko neišėjo.
Bet nieko neišėjo.
Va toks žmogus aš esu.
Gintarė
P.S. 2018 metais parašiau 12 įrašų. Ar tai daug ar mažai? Ar pats tas?
Komentarai
Rašyti komentarą