Teisė mirti

Visi žmonės turi teisę į stogą virš galvos, sotų pilvą, rūpestį ir meilę. Pamenu mokykloje netgi buvo toks užsiėmimas per pilietinį ugdymą ar tai kitą pamoką - rašyti savo teises ir pareigas. Dar tada galvojau, kad jeigu visi turime į tai teisę, tai kodėl ne visi tai turi? Net Žagarėje buvo visiems žinomų asocialių žmonių, kurie gyveno nugyventuose senuose namuose su durim, kurios ne užsidaro, o tas duris reikia uždėti. Kažkada negražiai girdėdavau tuos žmones vadinamus termitais - mat jie dažnai priklausė tam tikrai etninei grupei. Apgyvenę kokį nors namą jame žiemą viską kūrendavo, kol nelikdavo nieko ką kūrenti, tada išeidavo kitur. Bet ir jie turėjo teisę į tą griūnantį stogą, į šilumą ir maistą, visi mes jas turime, nors teisė negarantuoja kad tai ir turėsi.

Kelias dienas mane kankino mintis apie embrionus ir amžiną jų laikymą. Mat jeigu ignoruotume visas jų išlaikymo išlaidas, tarkim, kad tai savaime priimtina. Tarkim, kad turime ką saugoti. Tarkim, kad jei tai yra traktuojama kaip gyvybė, ją turime mylėti ir saugoti nuo viso pikto. Bet jeigu ta gyvybė, tikrai gyvybė, bus saugoma mėgintuvėly amžinai - be galimybės gimti ir gyventi šiame pasaulyje, be galimybės pasakyti "mama, teti, noriu kačiuko", be galimybės susižeisti ir sugyti, turėti sudaužytą širdį ir suvokti, kad čia nieko tokio, visi kažkiek dužę. Tai yra laikoma tame mėgintuvėly amžinai - saugoma nuo pikto, o gal saugoma kažkokiai dienai, kuomet žemės katastrofa privers surinkti visus embrionus ir skraidinti į kosminę skylę kur yra planeta ir jai kolonizuoti reiks vaikų. Visi rėkia, kad embrionas yra gyvybė, kurią reikia saugoti, bet nuo tokio amžino gyvenimo(jei tai gyvenimas ar išvis egzistavimas) aš norėčiau apsaugoti kiekvieną iš jūsų, nepriklausomai nuo to, kas jūs esate ir ką aš apie jus galvoju. Bet toks mano mąstymas reikštų, kad embrioną laikau gyvu ir jaučiančiu daiktu, nors jis tam neturi galimybių. Bet matyt esu moteris ir mano širdis gaili kiekvieno kai esi tam tikroj ciklo daly(xd). Mes negalime pasirinkti kur ir kam gimstame, toks jau yra gyvenimas, bet mirti mes visada galime. Saugodami embrioną nuo šio pasirinkimo(nu kokį pasirinkimą jis turi, jei rimtai), mes galbūt darytume klaidą?

Man visa tai primena vasaras reanimacijoje ir slaugos namuose. Ten pacientai sveiksta, arba miršta. Ir jie man primindavo tuos embrionus - be teisės numirti. Jie neturėdavo jokio pasirinkimo - sustojus širdžiai ją užvedi iš naujo, nuleidi pūlius, pakeiti šlapimo kateterį, prijungi melejuoną brangių mašinų gyvybei palaikyti. Arba tiesiog vartai juos slaugos namuose, kur personalo tiek, kiek pirštų ant zeimeriuotojo rankos. Nors per Hauso pirmą seriją sakė, kad nėra orios mirties, kartais tie vegetuojantys žmonės atgaudavo žvilgsnį(arba aš taip įsivaizduodavau, kas yra 99proc. tikėtina) ir aš sekundę sustodavau su jų šlapimo maišu galvodama, kad jeigu man skraidantis makaroninis monstras yra numatęs tokią ateitį, tai nac*ui. Kodėl turi beprasmiškai be išeities kankintis? Tu net ne embrionas, tu kol kas dar žmogus, bet tave čia laiko - neaišku kas, neaišku kodėl ir už ką. Negi neturi teisės numirti?

Ši taro korta labai pozityvi - nors

ji reiškia pabaigą, kartu su ja yra ir 

nauja pradžia. Dažnai ji iškenta prie 

"What's going for you" arba
"The likely outcome". Taip, aš kimarinu

taro būrimų puslapy kur random kortas

išmeta :)

Aš dažnai susigraudinu kai darbe kokia babytė, kurios siuntimą tikrinu, išpasakoja, kad jau nori mirti. Aš juokauju, kad jeigu pati atėjo su tokiom tašėm, tai dar anksti jai apie tai kalbėti. Kažkada kalbėdavau "nu ką jūs..", pati savo močiutes ir senelius tildau ir net nenoriu klausytis apie mirtį, nors tai yra klaida. Su kuo jie daugiau pasišnekės nei su šeima? Juk visi psichologiniai straipsniai apie darbo grupes su senais ir ligotais yra utopija, kurios nebus greitai. Bet toks mano elgesys tik nurodo, kad aš pati labai bijau - tiek netekti, tiek mirti. Bet kartais, manau, mirtis nėra pralaimėjimas. Kartais pralaimėjimas yra laikyti žmogų toj skausmo skaistykloj.

Aš prisimenu kai vieno ciklo metu gydytojas ligotam pacientui pasakė, kad jis jam suteiks viską, kad tik neskaudėtų. Tai buvo prastos prognozės liga, bet žvelgiant į pacientą ir į gydytoją aš negalėjau pasakyti kuriam iš jų skauda labiau. Lyg gydytojas atsistojo į to embriono padėtį - nei pirmyn, nei atgal, tik duoti nuskausminimą, tik stebėti nykstantį žmogų. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad pacientui reikėjo eutanazijos. Tiesiog... neseniai mane auklėjo, kad visi mes turime pasirinkimą. Labai sunku pasirinkti tarp to, kas gera, ir kas teisinga. Sunku išklausyti močiutės ir jos baimių, nes aš bijau kaip ir ji, bet nenoriu verkti. Sunku paleisti žmogų ir sutikti, kad jam jau nebepadėsi. Bet paleisdamas jį galėtum skirti savo jėgas tam, kam galėtum padėti. Embrionas turėtų turėti paskirtį ne amžinai hibernuoti, o gimti, arba išnykti, o gal būti ta ląstele, kuri mokslui atneš tiek, kiek laimės į pasaulį gali atnešti žmogus. 

Atleiskit už dienoraščio viešinimą, gal kada subręsiu rašyti tikrus tekstus.
Gintarė