Per savaitę nubaliavoju vidutiniškai 5 gimtadienius. Aišku, ne savo, o mažų vaikų triukšmingas šventes su daug torto ir sulčių, kokiu nors personažu, pasišokinėjimais ant batuto ir balionais. Balionų nemėgstu dėl dviejų priežasčių - 1) jei jie ne helio, tada juos reikės pūsti su pompa ir užrišinėti, tad tikriausiai prasitrinsiu pūslę ant pirštų, nes tėvai nupirko bent tris pakelius; 2) jei jie helio, kas nors būtinai paleis keletą balionų, o aš po to lipsiu kopėčiomis jų gaudyti, kai visi išsiskirstys. Ebay žiūrėjau kiek kainuotų žaislinis revolveris. Galėčiau nupyškinti...
Bet kaskart, kai atveža didelį glėbį helio balionų, man suspaudžia širdį. Nei tortas, nei draugai su dovanomis, nei trijų metrų aukščio karstynė nesuteikia TIEK džiaugsmo kiek helio balionas. Niekas nesukelia tiek ašarų kiek pabėgęs helio balionas. Jei pargriūsi, skausmas praeis gavus pleistriuką su spaidermenu ar Elza, o balionas nesugrįš. Jis gali nebent nusileisti po dviejų dienų, bet jis bus nebe toks, nebesiverš taip į viršų... Vienu žodžiu, helio balionai yra gimtadienio džiaugsmo ir meilės valiuta. Išskyrus mažiukus žmones, kurie dar ropinėja. Jiems reikalingas ir paprastas balionas, kurį galėtų sekiot visos šventės metu :D
Man dažnai pasidaro kažkaip nejauku, kai klausausi visų vaikiškų palinkėjimų. Kai tetos ir dėdės linki "augt didučiui, būt geručiui", kai vaikai linki vienas kitam "meilės, laimės, sveikatos, pinigų" lyg tai būtų ne vaikas, o sena močiutė :D Pasitaiko ir tokių palinkėjimų kaip "linkiu nebūti senmerge", "linkiu geros mašinos", "linkiu kačiuko". Man atrodo, kad dėl tokių palinkėjimų aš vis dar neišėjau iš darbo. O tas nejaukumas dažnai atsiranda dėl to, kad kai gimtadienį švenčia vyresni vaikai, jiems nebelinki augti. Dažnai jiems jau linki gerų pažymių, padėti tėvams, būti geriems savo broliams ir sesėms, įstoti į universitetą ir nepamiršti senelių. Toks gražus priminimas atlikti savo esamas ar tariamas pareigas. Galima prie to pačio palinkėti nepamiršti indų suplauti, prinešti malkų, ištraukt iš šaldiklio faršo ir kai baigs univerą, pagimdys keturis vaikus. O kur linkėjimai būti tiesiog laimingam vaikui? Per keletą metų tai tiesiog pranyksta. Ta linkėjimų magija prasidedanti nuo vienerių metų vaiko gimtadienio ar krikštynų, kai linkėjimais apipilami jauni tėveliai, vaiko "auk didutis ir būk gerutis" progresuoja iki "pažymių gerai, pinigų gerai, karjeros gerai" mane liūdina. Dažnai net nebenoriu klausytis.
Kai užgesinu šviesą ir vaiko bei mamos/tėčio veidai apšviečiami torto žvakučių, visuomet šypsausi. Man atrodo, kad tai gimtadienio vinis, kuomet niekas nėra svarbu, tik šeima ir jų gyvenimo produktas, kuris iš morulės virto žmogiuku. Mano gimtadienių baimė pamažu nyksta būtent tų akimirkų dėka - nes kada švęsti gyvenimą jei ne per gimtadienius ir laidotuves.
Kai kažkada atsinešiau gitarą ir jos nepaslėpiau, manęs paprašė ką nors pagroti, ką vaikai žino. Aš juk nemoku. Nes, na, rimtai. Nemoku. Pasirinkau "Ufonautus", nes stovyklos dėka nekenčiu tos dainos ir joje daug "ojoj, ajajaj' kurias vaikai gali dainuoti. Bet visą laiką galvojau apie Katie Melua ir jos raudonus balionus, nes visi helio balionai tą dieną buvo raudoni. Juos gražiais kaspinais rišom mergaitėms ant rankų, o berniukams su markeriu pripaišiau žmogeliukų(NES MERGAITIŠKAI ČIA JĖZUS MARIJA UŽ RAUDONĄ BALIONĄ IR Į GALVĄ GALI GAUTI KAIP TAI KENKIA PENKIAMEČIO VYRIŠKUMUI). Ir visi tie pabėgę balionai, nusileidę po kelių dienų, nes nusprendžiau, kad rizikavimas savo gyvybe laipiojant ir juos gaudant yra kvailas, vaflių kvapas, storu cukriniu nevalgomu glaistu dengiami tortai, pleistriukai, tas taip lengvai ir laisvai vartojamas "myliu" yra ne mažesnė magija nei levandų vanduo ar apeiginis arbatos puodelis prieš miegą.
Pasimokius iš mamos stebuklų magijos(pedagoginis triukas, cha), visuomet turiu lipnių lapelių ir visokio užsilikusio po praeitų švenčių šlamšto, kuris gali virsti stebuklingu. Visas gyvenimas yra filosofija, matematika arba magija, tad aš renkuosi paskutinį variantą. Vaikui nusiminus, kad per jo gimtadienį lyja, gali jam nupiešt taškelį ant rankos ir pasakyt, kad lyja, nes visa saulė susirinko į jo gimtadienį - tegul apsidairo kaip šviesu ir šilta kambary(o gal net karšta nuo tuzino vaikų lakstymo), o taškelis stebuklingas - visi norai pildysis. Stebuklinga stiklinė, stebuklingas vanduo, stebuklingas ačiū ir magijos pripilti balionai. Jei yra ir burtai, bus ir prakeikimai, tad jais manipuliuojant galima išgauti geresnį efektą, nei tiesiog ką nors draudžiant... Gyveni ir mokaisi.
Prisegu ir Jums savo raudonų balionų, katruose saugom savo gabalėlį dūšios. Tyčiom netyčiom paleidę sekam juos akimis padangėmis blaškomus vėjo, ieškodami akimis kitų balionių gatvėse ir savo artimų žmonių žvilgsniuose.
P.S. helio įkvėpimas yra žalingas, gali sukelti smegenų ir širdies arterijų emboliją, asfiksiją. Labai retos, bet baisios komplikacijos. Gali ir šiaip apsivemti, apalpti ir krisdami prasiskelti galvą ar kitaip susižeisti... bet geriau jau to nereikėtų. Pavyzdys pateiktas čia https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1070864/
arba kiek kitas, bet su heliu vis tiek susijęs https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2563455/
ĮDOMU KAIP VADINSIS MANO ĮRAŠAS KAI PASIBAIGS GINEKOLOGIJOS-AKUŠERIJOS CIKLAS. Po pirmojo gimimo dienos stebėjimo(kai būna ne tortas, o beibis ir pavargusi mama, kuri dažnai dar nesusivokė, kad JAU yra mama) norėjau parašyti ką nors, bet galvoju gal nereikia. Kai atsigausiu po tokios traumos...
Su sentimentais ir lietum -
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą