Šiuo metu gyvenu vestuvių, sužadėtuvių, krikštynų ir įkurtuvių amžiuje. Nemažai mano draugų baigė universitetus, pradėjo kurti šeimas. Pats didžiausias pokytis - kai draugė susilaukia vaiko. Pirmi tokie pranešimai "Žinokit, aš laukiuosi!" dažnai mane nuversdavo nuo šaligatvio. Dabar jau taip nebereaguoju, bet vis tiek visada būna keistoka. Nors nieko čia keisto.
Kai draugės tampa ne tik žmonomis, bet ir mamomis, dažnai atskrieja savaitė ar dvi euforijos. Pagimdžiusios ar nėščios moterys yra patys gražiausi sutvėrimai šioj žemėj. Aš net negaliu apibūdinti kas tokio gražaus, kas pasikeičia, bet nuo jų, rodos, sklinda nežemiška šviesa. Taip, jų kojos tinsta, taip, joms sunku ir daug kur suskausta, taip figūros pasikeičia ir ilgokai negrįžta į buvusias prieš tai. Bet jos tokios gražios... ir ta laimė nuo jų dažnai sklinda taip stipriai, kad visi atvirai ar mintyse padūsauja. Tai pavydėtina, tikrai.
Tokia fazė trunka kurį laiką. Jeigu aplankai draugę kas mėnesį, ar kas porą savaičių, dažnai atrodo, kad tai kitas žmogus. Einant mėnesiams nuo vaiko gimimo galbūt yra pervargstama, galbūt hormonai bando atsistoti į vėžias(aišku, daug kas priklauso ir nuo žindymo). Visgi kūnas perėjo didelius pasikeitimus, nesvarbu, kad jie yra natūralūs. Yra tokie dalykai, kaip post-partum depresija, prenatalinė depresija ir net post partum psichozė, bet yra ir daug paprastesnis, labai žmogiškas dalykas, kurio aš nesupratau ir įskaudinau žmones.
Kartais susitikusi su jaunosiomis mamomis aš pajuokaudavau "kaip, mama, tau sekasi?" ar laikas nuo laiko pavartodavau šį žodį. Aišku, jis kartais būdavo ne laiku ir ne vietoj, bet aš nežinojau, kokios jautrios gali Jos būti. Kol vieną kartą viena iš mano pašnekovių pratrūko. Dialogas, su tam tikrom modifikacijom saugant privatumą atrodytų taip:
- Nedrįsk vadinti manęs mama!
Aš nutylu, nesuprantu, jos akyse kaupiasi ašaros.
- Aš ne mama! Aš esu Vardenė! Visi tai pamiršta! Aš esu Vardenė, o ne mama! Aš nežinau, kodėl mažiukas verkia! O mamos žino, ar ne? Juk visada žino? Aš nežinau, ar sugebėsiu būti mama, bet visi jau sako, kas esu mama! Aš Vardenė, vis dar su pomėgiais, vis dar su vizija, kuri neapsiriboja tik vaiko auginimu, su savo svajonėm, kurios nėra apribotos tik vaiko išleidimu į gyvenimą, tai kodėl esu tik mama?
Tada aš, aišku, turiu viską labiau sugadinti.
- Vardene, aš stengiuosi suprasti, kad tu pervargai ir...
'- Suprasti? Tu supranti? O tu turi vaiką, kad supranti? Nieko nesupranti, nieko, išvis nieko, niekas manęs nesupranta, nes aš pirmiausia mama, o paskui Vardenė.
Ir aš linksiu galva kokias penkiolika minučių, prisiimu kaltę ir po to nejaukiai išsiskirstom. Kokia aš nejautri...
Bet tikrai, jau ir taip esi jauna ir pasimetusi(o kartais nereikia būti nei jaunai, kad būtum pasimetusi), o dar staiga gauni titulą, kurio, atrodo, niekad nepakelsi. Tarp mūsų atsiveria begalinė praraja, nes nebesuprantam vienos kitų. Ji galvoja, kad aš sumenkinu ją, o ji nesupranta mano pagarbos ir noro padėti. Ir aš tikrai negaliu suprasti, bet galiu pasistengti išgirsti.
Visos mamos yra pirmiausia Vardenės. Po to Karalienės. Po to Mamos ir žmonos. Karalienė Mama yra tobulas visatos sukurtas reiškinys. Ne dėl to, kad ji atneša dar vieną potencialo kupiną žmogų į pasaulį. Karalienės Mamos išlieka savimi, siekia savo svajonių, myli ir dar augina vaiką. Ne veltui yra posakis, kad visas pasaulis laikosi ant moterų pečių, ir kad karus išgyvena stiprios ir mylinčios mamos. Vardenės Karalienės Mamos. Niekad to nepamirškit.
Ir dovanokit už mano nejautrumą. Aš Jus visas labai myliu! Jūs nuostabios!
Pridedu trumpai pasiskaitymo apie post-partum depresiją:
LT http://www.neuromedicina.lt/pogimdyvine-depresija-ir-jos-gydymas-2/
EN https://www.health.ny.gov/community/pregnancy/health_care/perinatal/maternal_depression/providers/what_is_maternial_depression.htm
http://www.mayoclinic.org/diseases-conditions/postpartum-depression/basics/definition/con-20029130
 |
M.K. Čiurlionis "Karalių Pasaka"
|
Komentarai
Rašyti komentarą