Pradedu nuo nulio #1 - Ieva Lebedytė ir neatrastų galimybių žemės

Žmogus mokykloje praleidžia daugiau nei dešimtmetį. Kai kurie šiek tiek daugiau. Pavyzdžiu galime laikyti mano tėvus – jie į mokyklą eina dar ir dabar. Nes jie yra pedagogai.

Mokytojas yra tas, kuris visada lieka po pamokų. Kelias dešimtis metų. Kiekvieną darbo dieną. Bet Ieva Lebedytė (25) nelinkusi su manimi sutikti ir mokyklą vadina neatrastų galimybių žeme. Aš linguoju galva, o ji šypsosi  - mat prieš keletą metų Ieva pasimatavo į panelės mokytojos sijoną ir jos laukia jau trečias rugsėjis Mosėdžio gimnazijoje.

Ieva "Renkuosi mokyti!" projekto baigimo
ceremonijoje. Ievos archyvo foto.

Na, dėl sijono nesu visiškai teisi, nes Ieva juokauja, kad kai kurie mokiniai puoštis stengiasi labiau nei ji pati. Galbūt dėl to mokiniams dažnai Ieva būna greičiau draugelė, nei klasės auklėtoja, draugė, su kuria mokykloje rengia kino ir stalo žaidimų vakarus, groja gitaromis ir susirašo feisbuke. Man kalbant su Ieva pasirodė, kad ji gyvena mokykloje. Nieko nuostabaus – aplink ją paskutinius metus ir sukasi merginos pasaulis.

Ievą kalbinau labai svarbią dieną – ji pristatė savo baigiamąjį darbą, kuris yra jos nediplominių studijų vaisius – mat chemikė dabar yra tikra pedagogė ir tampa pilnateise mokytojų klano nare.

Visa tai skamba įspūdingai, bet ne dėl to su Ieva norėjau pabendrauti. Mat ji baigė tą pačią mokyklą kaip ir aš. Ieva buvo ta, apie kurią girdėjau daugybę gražių žodžių, kuri grojo visuose koncertuose, mokytojai tikriausiai dūsavo, kad kai Ieva išeis, nebebus kam dešimtukų rašyti ir olimpiadose dalyvauti. Bet aš niekados nedrįsau jos pakalbinti, o ji baigė mokyklą, išvažiavo mokytis į Vilnių chemijos, o aš laikinau jos baltachalates foto feisbuke. Kartą netyčia važiavom į Joniškį toj pačioj mašinoj ir beveik jaučiausi kaip su kokia selebriti. Tad man šis pokalbis buvo labai lauktas ir svarbus – nes pagaliau susipažinau su žmogumi, kurį, atrodo, žinau, bet visiškai nepažįstu.

„Jau du metai, kaip esi mokytoja. Ar tai buvo tavo svajonė? Kaip čia viskas taip susiklostė?"
Na, atėjo trečias kursas universitete(Vilniaus universitetas, chemija - aut.past.), kaip jau ir galvoji, ką veiksi su savo karjera. Išvykau į Erasmus praktiką Islandijoje. Ten kažkaip praregėjau – žmonės labai mandagūs, šilti, bendraujantys. Galvojau, kad galėtų ir pas mus čia taip būti, visi taip atvirai ir paprastai bendrauti. Laboratorijoje darbas buvo ne per sunkus, tad turėjau laiko pagalvoti, priimti pasikeitusią aplinką. Jau ankščiau buvau pagalvojusi apie mokytojavimą, bet kažkaip nevysčiau tos minties. Kol grįžusi pastebėjau, kad programa „Renkuosi mokyti!“ renka naują komandą. Užsiregistravau... ir mane atrinko.

Ieva Islandijoje, Ievos archyvo foto.

Ieva tuo metu nesijautė pakankamai chemikė, kad pilnai įsijaustų į mokslininkės vaidmenį – jos studijų metai buvo pilni pačių įvairiausių veiklų su studentais ir renginiais. Tačiau Ieva iki šiol ieško atsakymo kaip sujungti chemiją, veiklą su jaunimu, muziką ir valstybės kūrimą į vieną visumą, kuri būtų artima jos širdžiai.

"Bet gyvenimas vyko ir prieš universitetą..."
Na, man nereikėjo kažkokios atskiros motyvacijos mokytis. Visada buvau idealistė, atiduodavau save 100proc. bet kam  ką darydavau. Norėjau visur pirmauti, visur dalyvauti. Lankiau meno mokyklą, kur greta choreografijos mokėmės groti pianinu. Baigusi ją, įstojau mokytis gitaros meno, tad muzikos mokykloje praleidau 10 metų. Tas laikas po pamokų man buvo poilsio valandos, protas atsigaudavo.

"Pamenu, mokykloj visur tavęs buvo pilna, dainuodavai..."
Taip taip, muzika buvo mano svajonė. Bet kai pradėjau apie tai diskutuoti su tėvais, man pasiūlė išsirinkti normalią specialybę(juokiasi). Turėjau daug pradėtų bet nebaigtų rašyti dainų, tai  tada supykusi prisėdau ir pabaigiau vieną dainą. Na, dabar ją vieną ir turiu.

"Bet dabar esi chemikė. Ir dar jos mokai kitus."
Na, visos chemijos negali jų išmokyti, kažkiek turi palikti ir Dievui(dabar jau juokiuosi aš). Nors mokykla yra neatrastų galimybių žemė, o vaikai gali labai daug... bėda ta, kad jie nenori, netiki kad gali išmokti, arba tiesiog neturi motyvacijos kažką daryti. Ir man kartais labai sunku rasti argumentų, kodėl jiems gyvenime prireiks išlyginti joninę lygtį. Nes... daugumai juk tikrai neprireiks. Aišku, yra ir labai gabių, šaunių vaikų, kaip ir visur. Bet sunku matyti tiek daug potencialo, kuris yra nepanaudojamas.

Nors Ieva gali ant pirštų suskaičiuoti kiek metų praėjo nuo jos pačios mokyklos baigimo, ji jau dabar pastebi, kad kartais sunku įsijausti į vaikų realybę, kuri jai jau yra svetima. Daugumos mokinių tėvai užsienyje, vaikai savęs Lietuvoje irgi neprojektuoja. Galų gale ir jaunai mokytojai nelengva remtis į švietimo sistemą, kurioje, jos žodžiais, nėra strategijos, daugelis dalykų paremta tiesiog žinių įsisavinimu, o įgūdžių lavinimas ir jo priemonės lieka popieriuose. Juk mokiniui reikia verslumo pagrindų, komunikacijos ir viešojo kalbėjimo įgūdžių, o egzaminas ir jo įvertinimas to juk neatspindi. Dažnai Ieva paklausia savęs "ką aš čia veikiu?" kai bando ieškoti savo strategijos ir krypties, kuri tiktų ir jai, ir tilptų į sistemos rėmus. Neformalus ugdymas, Ievos nuomone, yra puikus dalykas ir neretai turi didesnį tęstinumą. Bet jam reikia mokytojų pasiaukojimo ir didelių laiko investicijų.

Ieva sutinka, kad savęs į mokyklą įdeda be proto daug. Džiaugiasi direktore, kuri ją palaiko, nuolat ateidavo į jos pamokas ir duodavo naudingų pastabų. Nors Ieva į mokyklą ateina pirma("ne pirma, o 7:59 įbėgu į mokyklą" pataiso mane pašnekovė), o dažnai išeina paskutinė, ji sutinka, kad tai gali sau leisti jaunas žmogus, kuris neturi šeimos. Ievai kol kas mokykla yra ir darbas, ir laisvalaikis, nes Mosėdyje nėra daug kultūros, ar, galų gale, draugų. Nors ir retas žmogus gali pasigirti Facebook turintis visus penktokus, kartais Ieva pasijaučia vieniša.

"Kas mokykloje Tau sunkiausia?"

Na, labai demotyvuoja, kai vaikui yra nuoširdžiai neįdomu. O dar kai tų vaikų yra daug... Aš buvau  kitokia, tad man kartais tai sunku suprasti. Net jei atiduodu 100proc. pastangų ir laiko, tai dažniausiai reiškia, kad negausi tiek pat atgal. Aišku, kai prieina mokinys ir pasidžiaugia, kad pamoka buvo gera, kad suprato... Tai tos akimirkos dėl kurių mokykloje dirbti yra nerealu.

Aš niekad nesistengiau palaikyti to rūsčios mokytojos įvaizdžio, bet dabar kartais pritrūksta pedagogo autoriteto, kartais mokiniai mane sunkiai regi mokytojos pozicijoje. Na, savi pliusai, savi minusai...

Ieva prie perdažytos lentos(2016m). Ievos archyvo foto.

"Na, dabar apie "Renkuosi mokyti!" ir tavo ateities planus."

Esu viena iš dvylikos žmonių kurie šiais metais baigė projektą. Mokymai vyko prieš mokslo metus, susitikdavome kas mėnesį(du metus) ir semestro metu. Šie du metai mane išmokė begales dalykų...

"O kas naudingiau, projektas ar nediplominės studijos Vilniaus Universitete?"

Žinoma, kad projektas. Vis dėl to, iš karto dirbi mokykloje, yra kolektyvas, kuris susiduria su tomis pačiomis problemomis, kartu jas sprendžiame. Universitetas, aišku, irgi įdomu, bet jie pateikė tą teorinę, filosofinę pusę. Nesigailiu tas studijas pasirinkusi, bet daug paskaitų praleidau, nes negalėjau suderinti su mokykla, o tas važinėjimas iš Vilniaus į Mosėdį ir atgal labai išvargino. Bet buvo labai gera diskutuoti savo baigiamojo darbo tema su dėstytojais, matyti jų susidomėjimą.

"Kodėl Mosėdis?"

O labai paprastai. Manęs paklausė ar vykčiau į Skuodo rajoną, Mosėdį. Aš paprašiau, kad duotų minutėlę pagalvoti. Per tą minutėlę googlinau kur tas Mosėdis yra. 

Ieva ir Mosėdžio gimnazija(2015m.) į
kurią atkako pėsčiomis. Ievos archyvo
foto.

"Ir kaip sekėsi toj Žemaitijos egzotikoj pritapti?"

Viskas gerai, bet žinai, atėjęs į mokyklą savo taisyklių juk neatsineši. Visko būna.

Klausiu Ievos, kas bus toliau. Sako, galbūt reikia atsitraukti, pažiūrėti į save iš kitos perspektyvos. Ar muzika, ar švietimas, ar chemija... Visgi mokytis toliau norisi, ji jaučia mokymosi džiaugsmą lygiai taip pat, kaip kad jautė vaikystėje. Dabar juokauja, kad nežino, ką veikti su savo gyvenimu("Bet tu mokytoja! "- juokauju). Dar neaišku ar nori visą gyvenimą būti švietimo sistemoje. Visgi mes abi sutikome, kad mūsų kartai nėra būdingas darbas toje pačioje vietoje iki pensijos ir kad čia viskas gerai su tuo nežinojimu. Dar metus Ieva mokytojaus ir save lukštens Mosėdyje.

"Dabar - svarbiausias klausimas. Kur buvo tavo nulis, nuo kurio pradėjai?"

Tikriausiai Islandija. Ten atlikau Erasmus praktiką, kai man buvo 21 metai. Nors ji truko tik tris mėnesius, matyt tada man žodžiai pradėjo įgauti prasmę. Mokyklos laikai, pirmi kursai universitete buvo tokia inercija - darai, nes reikia. Darai, nes tau liepia. O paskui suvoki, kad likimą turi paimti į savo rankas. Ir nesvarbu, kokį kelią bepasirinkčiau, mano žinios juk nėra nulis, mano patirtis nėra nulis. Mano nuomone tas "nulis" yra sąmoningumo pradžia(noriu vos ne pašokt į orą nuo tokio puikaus pasakymo, kurį noriu imt ir cituot visur).  Kai jis atsiranda, visai kitaip žvelgi į kitų žmonių lūkesčius, spaudimą. Tikriausiai tada man atsirado tas racionalus mąstymas, kurio jau niekaip neatsisakysi. Ir niekada nebebūsi nulis :)

Šiltose Islandijos upėse, Ievos archyvo foto.

Plepam dar kurį laiką, apie nuomą Mosėdy, apie traukinius ir koncertus, laimę grojant gitara, mokinių ilgesį kai vaikšto tuščiais mokyklos koridoriais, apie ateinančias atostogas Islandijoje,  apie tai, kaip nei vienos pamokos pati mokine būdama  nepraleido, mokykloj konkuravo...

"Palauk, tai nesi nei vieno dvejeto gavusi?"

Esu... Neatsinešiau taisyklių sąsiuvinio į pamoką.

"Verkei?"

Verkiau verkiau... :)