Praėjo dvi atostogų savaitės. Vos ne ketvirtadalis visų man tekusių atostogų. Jeigu tai nėra baisu, nežinau, kas yra. Mano atostogų planai subyrėjo kaip mano statyti kortų nameliai(o jie tikrai ne kokie) - nenuveikiau nei trečdalio tiek kiek žadėjau, neįveikiau tiek knygų, kiek buvau prisiekusi perskaityti. Bet pradėjau judinti kitą Everestą pavadinimu virtuvės reikalai.
Kadangi grįžau namo ir galiu džiaugtis tuščia chata beveik visą dieną, šeimai gaminu maistą, net naktinių blynų iškepu. Pasiutusiai savimi didžiuojuosi - nebuvo dar jokio gaisro(nes nereikia vaikščioti dvidešimt metrų iki virtuvės kaip kokiam barake), maistas buvo valgomas, o gal net visai skanus. Manau po dar savaitės gaminimo galėsiu prašyti tėvų man parašyti rekomendacinį laišką.
Visgi virtuvė turi šiokio tokio šarmo. Gaminti sau yra visiškai neįdomu ir nekelia jokių emocijų - tep šlep ir suėdei. Vaikystėj mane žavėjusios užtepėlės ir sūris(sekmadienio pusryčių ar atostogų prie jūros maistas) man tapo ne pusryčiais, o pietumis, vakariene ir apskritai mano raciono pagrindu. Žodis sūrelis man nebekelia jokių jausmų, nebent "koks brangus" ir "kiek jame cukraus. geriau šaukštą varškės susimūryti". O štai kai gamini ne sau vienam ir galvoji, kad tik nesugadintum(nes jei sugadinsi savo ėdalą, vis tiek valgysi), labai stengiesi(nors man mama sakė, kad pastangų skonio maiste nesijaučia - tik rezultatas). Aš net prieš pietus virtuvėj grindis išplaunu ir nepalieku kriauklėj indų - taip smagu kai prie stalo susėda visi. Tikriausiai dar svarbiau nei tai, kas lėkštėje. Matyt to gyvendama viena labiausiai pasiilgau.
Bet ką įdėti į lėkštę jau kitas reikalas. Mano vaizduotė šiame departamente yra, švelniai sakant, nulinė. Moku daryti tik tai, ką mama išmokė vaikystėje - kotletai ir dar ten kokia bulvių košė. Bet dabar yra visokie beatos blogai, kur net jei nemėgsti kepenėlių, užsimanysi jas gaminti - kaip puikiai visas procesas aprašytas. Penktadienį nusprendžiau vainikuot pačiu geriausiu patiekalu pasauly. Kepta višta su šviežiom bulvėm.
Šis patiekalas yra pats geriausias pasaulyje, nes jis yra pats šventiškiausias ir nerealiausias. Kalėdos? Kepta višta. Naujakas? Gimtadienis? Velykos? Visuomet kepta višta. Aš nuoširdžiai maniau, kad karaliai valgo šitą maistą, kad tai yra brangu ir prabangu. O kai draugas išvažiavo gyventi į kitą šalį su tėvais(vaikystėje, gal 8metai?) jis man parašė laišką, kad vos ne kasdien valgo kulšis su bulvių koše. O man širdis alpsta - tai kokie ten karaliai turi gyventi? Aišku, dabar viščiuką gauti yra yzi pyzi nuėjai į parduotuvę ir nusipirkai atvėsintą broileriuką už kelis eurus. Mano tėtis mėgsta juos pirkti kaip kokį batoną. Ir vis skundžiasi, kad niekas jų nevalgo, o vis taupo šaldikly, kaip kokį auksą. Bet juk keptai vištai reikia progos. Tai tegul ta proga šiandien būna penktadienis.
Aš kalbinau tą viščiuką jį masažuodama sugalvotais patarmasais, aiškinau, kad tie prieskoniai jam kaip kaukė ant jo minkštos odelės, kišau į kepimo maišą, vos nesukišau su visu katinu ir dabar jau ruošiuosi pradėti jį kepti. Bet višta ne višta be garnyro. Salotos tai čia čill, kaip nors, sumeti, aliejaus, kokių žaliankų... ir yra. Bet va bulvė... čia mano talentas ir aistra.
Aš myliu bulves. Visom formom, visokias. Keptas, virtas, trintas, įdarytas, piktas, aitrias, saldžias, sūrias, su česnakais(dėl meilės mirt galiu)... Bet net bulvytes fri nugali šviežia lietuviška bulvytė. Kuri tokia jauna ir graži, kad nekyla rankos jos lupti, nuplauni, nušveiti, ir kepi ar verdi su visais jos netobulumais. Ji tokia meili ir švelni, kad net jos akutės ir nelygumai vietoj ir laiku, norisi ją čielą ir palikti, nors ir virs/keps ilgiau. Jos tokios skanios - kaip sviestuotos. Ir man neduokit mėsos - duokit bulvių. Tai kepsiu jų tiek, kad išgelbėtų situaciją, jei višta bus 50/50.
Aišku, šveisdama bulves dainavau bulvių dainą(Queen - Fat bottomed girls). Kaip ir pjaustydama svogūną niūniavau La Tortura(Shakira). Viskas turi savo dainą, viskas turi savo takelį lyg koksai filmas, lygiai kaip ir viskas turi savo dievą. Štai, pavyzdžiui, aš melsiuos keptų vištų dievui, kad tik man viskas pasisektų. Galbūt vieną dieną turėsiu ranką viską pagaminti kaip mano mama ir jokių dievų nebereikės, bet mano daromai picai net dievo nereikia - ir taip ji labai valgoma. O gal net skani.
Šiltesnių dienų linkinti -
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą