Pradedu nuo nulio #0

2016 metų spalį buvau užsidegusi sukurti kažką, kas patenkintų mano liguistą poreikį kalbėti apie paprastus žmones. Dažnai ryškios antraštės apie nuostabius ir šviesius selebričių gyvenimus man galėdavo įvaryti pykčio priepuolį - nemeluoju - tiesiog susidaro įspūdis, kad taip visiems gyventi išeina. Nors tie selebričiai, startuoliai ir visokie puikuoliai skina dieną, atrodo, sudaro visą populiaciją, o tik aš čia va esu lūzerė, realybėj jie sudaro nedidelę visuomenės dalį. Tiesiog ta didžioji dalis su savo pilkais gyvenimais, pripažinkim, niekam neįdomi.

Neįdomi. Ar tikrai? Vis dėl to mes matome tai, ką žmonės pasirenka rodyti. Tikrai visiems visko tuose gyvenimuose atsitinka, tiesiog mes apie tai nelinkę kalbėti, o dažnam atrodo, kad laimę gali atnešti baldai iš IKEA(taip, tikrai gali). Bet, būdama egocentriška asmenybe, pradedu save lyginti su kitais ir galvoju - man dvamkažkeli ir esu nulis. Pradedu nuo nulio. Kaip ir daugelis mano bendraamžių.

Na ir ką, galvoju, kad čia puiki idėja - kalbėti su tais, kurie pradėjo nuo nulio ir turi jau ne 0, o 0,5. Jei gerai pamenu matematiką, tai 0 < 0,5. Mokykloj lankiau ten žurnalistų kažkokį dalyką, paimt interviu tikrai moku. Susitariau su drauge, kuri man atrodo labai successful, pašnekėjom ir išėjau baisiai apsipatenkinusi, kol nereikėjo pradėti rašyti - O PASIRODO NETURIU KĄ PARAŠYTI. Padariau didžiulę klaidą pirmam interviu rinkdamasi tokį žmogų, nes neišlaikiau struktūros, interviu "materiolas" neišliko dalykiškas, nes tarp to, ką aš žinau ir tarp to, ką aš pateiksiu skaitytojui vis dėl to didžiulis skirtumas. Tad susinervinusi, kad nei rašyt, nei imt interviu aš tikrai nemoku, nutrenkiau viską. Pusmečiui (o dieve). Ir pamiršau.

Ta idėja niekur nenugrimzdo, bet juk negalėjau paskelbti, kad ieškau pašnekovų, kai turiu didelį kirminą ėdantį mano dūšią - Laimą. Merginą, į kurią pažvelgę aplinkiniai tikrai nepagalvotų, kad ji klauso sunkiojo metalo. Merginą, kuri kažkada nekentė kačių, o dabar laiko dvi. Kurios patirtis man yra būtent tai, ką aš laikiau "Pradedu nuo nulio". Ne verslą(xd), o save patį - per patirtis, keliones, studijas, darbus, suklupimus ir laimėjimus.

Laimai neseniai suėjo 25-eri. Gimtadienį ji pasitiko Tenerifėj, dar kitus gimtadienius sutiko Pietų Korėjoje, Ispanijoje, buvo laikai, kai aš stebėdavausi, kad ji man rašo iš Lietuvos. Buvo įprasta matyti vis kitą vietovės pavadinimą po jos žinutėmis, nuotraukas su skirtingu maistu ar keistais ženklais. Jei ji sako, kad kažkur skris, man net antakiai iš nuostabos nepakyla, palinkiu laimingo skrydžio ir toliau grįžtu prie savo darbų. Laima, kaip ir mes visi, lankė paprastą "vidurinę" Gargžduose, kažkada jai pradėti lankyti karate užsiėmimus buvo kažkas tokio. Nors pati per atostogas keliaudavo ne taip ir retai, o interpals saitas netilo nuo įvairių pasakojimų iš šiltų kraštų, gyvenimas Vilniuje atrodė kažkur "už 9 jūrų ir marių" kaip ir su studijomis ateinanti nepriklausomybė. Su juoku prisimenam, kaip jos spintelė namie buvo nuklijuota japoniško roko žvaigždėmis, o po poros metų jos pačios kojos nešė ją Japonijos gatvėmis. Kaip sakant, atsargiai su svajonėmis. Jos gali išsipildyti.

Laimos žodžiais, mokykloje sekėsi normaliai. Atrodo, mokėsi ir tiek, įstojo kur norėjo (Vilniaus Universiteto Tarptautinio Verslo Mokykla, toliau - VU TVM). Mokykloj buvusi tyli panelė čia įsiliejo į veiklą kuri padeda keliauti neišvykus iš šalies. Spėju ant pirštų nebesuskaičiuosi kiek Erasmus studentų Laima priglaudė po savo sparnu ir kiek draugų skirtingose šalyse ji gali įvardinti. Galbūt tai padėjo ir geriau pažinti Vilnių, nes būdama mentore užsienio studentus lydėjo ne tik į Gedimino pilį, bet ir į ligoninę, oro uostą, pirmą stotelę, kurioje stoja troleibusai, sprendė ginčus tarp studentų ir bendrabučio administratorės. Net būdama intraverte ji nugalėjo kalbos ir kultūros barjerą su daugybę žmonių, įsiliejo į projektus, kurie prisidėjo prie kalbų mokymo universitete bei užsieniečių integravimosi Vilniuje...

                                                                     Ir išskrido į Pietų Korėją.

Pietų Korėja 2013

"Pamenu, kai vienai reikėjo važiuoti į Varšuvą pasiimti dokumentų, vizos ir taip toliau. Buvo visai baisoka, bet supratau, kad jei negaliu viena nugalėti Varšuvos, tai negaliu ir į Korėją skristi. Tada išmokau, kad keliaujant reikia būti pailsėjus, pavalgius ir patogiais batais. Tada viskas bus gerai. Ir dar išmokau, kad drėgnos servetėlės yra labai geras dalykas, beveik toks pat svarbus kaip ir batai."

Neabejoju, kad daugumai iš mūsų tėvai kalė į galvą "neslampinėti vieniems", kai mes kažkur išeidavom, visad klausdavo su kuo eisime ir panašiai. Keliauti vienai dažnai prireikia kitokios drąsos ir pasitikėjimo savimi. Atsakomybė už save krenta ant tavo vienos pečių.

Honkongas 2013

Nors Laima praleido pusmetį Azijoje, sakyčiau, ji aplankė daugiau nei Japoniją, Korėją ir Honkongą. Šį kartą ji buvo tokia pat užsienio studentė kaip ir kiti, tad užmegzti ryšiai su kitų šalių studentais bei kultūros barjero peržengimas padėjo lengviau zūbrinti korėjiečių kalbą. Laikas netruko praeiti, o grįžus nebuvo taip jau ir lengva. Mat Korėjoje iššūkiai buvo kitokie - sunku prisitaikyti prie kitokio maisto(korėjiečių racionas visai kitoks, jame daug mažiau vaisių ir daržovių t.y. jų yra, bet jos yra kitokios ir visiškai kitaip paruošiamos, o vaisių kiekis dėl didelės jų  kainos racione mažinamas) vitaminų trūkumą kompensuoja kimchi((aštrios salotos, kurių Laimai nepavyko pamilti), labai aštrų maistą iš karto valgyti yra sunku,tad dėl per ilgo maitinimosi vien ryžiais kamavo devitaminozė...  Didžiausia užduotis vėl atsiradus Lietuvoje - įveikti kultūrinį šoką ir depresiją... bei prisitaikyti prie laiko zonos iš naujo. Pas mus viskas kitaip. Ne tik maistas bei aplinka, bet ir patys žmonės.

"Bet vis dėl to jaučiau kaip Korėja mane pakeitė, kaip tapau linksmesnė, drąsesnė ir daug dalykų nebebijojau. Jeigu ten lipau į Taksi kuriame taksistas nekalba angliškai, tai bendravimas man tikrai nebeatrodė sunkus grįžus."

Pokelioninę depresiją gydo kelionės. Netrukus Laima praleido dalį studijų Ispanijoje, atliko praktiką. Nors jau buvau pripratusi prie jos skundų, kad Lietuvoj šalta, po tų mėnesių "šalta" pasidarė dar dažnesnis būdvardis žodyne. Baigusi studijas ir dar kiek pasilepinusi Ispanijos saule Laima pasinėrė į darbo paieškas. Maždaug per mėnesį jį rado ir jame dirba jau antri metai. Kasdien Laima įmonėje "Transcom" bendrauja su įvairiais žmonėmis anglų bei ispanų kalbomis. Įdomiausia, kad ispanų kalbos ji tik metus mokėsi universitete. Paklausta TAI KAIP JI IŠMOKO šią kalbą ji gūžteli pečiais. Na tai visaip. Muilo operas vaikystėj žiūrėjau, Duolingo žaidžiau, tai šen bei ten pasimokiau...

Pradėjo nuo nulio - Gargžduose, o kaip tęsis per žemėlapį Laimos zigzagas tikrai nedrįstu spėlioti. Artimiausi planai - Kinija, o gal ir sugrįžimas į Pietų Korėją, kuri tapo didele merginos dalimi. Bet tai tik kruopelė vienos merginos istorijos, kuri nugalėjo save. Galbūt ir kasdien turi nugalėti iš naujo, nes nusėsti vietoje Laimai sunku, o visoms kelionėms reikia taupyti, dėl jų dirbti ir stengtis. Dėl to jos darosi dar labiau laukiamos ir vertingos. Ši istorija(o gal reiktų sakyti, kad tik istorijos pradžia) -  be didelių antraščių ir mirgančių šviesų. Kam tai reikalinga, kai ji pati ryškiai šviečia?

Tenerifė 2017

"Sėdžiu Suomijos oro uoste ir man taip BAM mintis - aš keliauju. Tai atrodo taip natūralu, kaip eiti į parduotuvę. Susidėti daiktus ir keliauti. Būti laisvai. kai sėdėjau nutrintam mokyklos suole, net nepagalvojau, kad bus diena, kai pati viena keliausiu nesukdama dėl to galvos. Argi gyvenimas ne puikus?"

Summa summarum

Dalykai kurie padėjo siekti tikslų - mentorystė ir patirtis keliaujant.

Dalykai kurių gailisi - iš universiteto galėjo pasisemti daugiau.

Facebook https://www.facebook.com/Centehua
Nuotraukos iš Laimos asmeninio archyvo.

Linkiu daug šilumos :)

Gintarė.