Apie mirtį, laimę, nuostabybiškumą ir nuobodžius vaikus

Kai pradėjau domėtis tam tikromis ligomis, labai džiaugdavausi pamačiusi mažus mirtingumo rodiklius. 80proc. išgyvenusių man atrodė beveik kaip 100. Tiesiog niekad nesusimąstydavau, kas nutinka tiems likusiems 20 procentų. Medicinoje kasdien išgirsti apie kokią nors ligą. Vis didėjantis išgyvenamumas jau leidžia kalbėti ir apie gyvenimo kokybės išsaugojimą, darbingumo po ligos puoselėjimą ir panašiai. Tada kur nors būna parašyta, kad 0,01 procento pacientų turi baisią karmą ir numiršta nepaisant to, kad prognozė buvo labai gera. Bet 0,01 procentas atrodo taip mažai, galima sakyt, neegzistuojantis skaičius. Labai dažnai pamiršti, kad tie skaičiai slepia gyvybes, ir niekas po tuo skaičiumi nenori atsidurti.

Aš tik visai neseniai suvokiau, kad medicina yra vienas iš empiriškiausių mokslų, kokį tik gali rasti. Teorinį modelį suformuoti labai sunku - jeigu jie visi būtų veiksmingi ir teisingi, nereikėtų jokių tyrimų su gyvūnais ir žmonėmis, būtų galima kaip kokią lygtį suskaičiuoti vaisto veikliųjų medžiagų proporcijas ir gydyti ligą sėkmingai. Kaskart pagalvoju, kad visi tie išgyvenamumo rodikliai kyla dėl to, nes daugybė žmonių žuvo. Dažnai apskritai kiekvienos ligos nugalėjimą norisi vadinti Biliūno "Laimės žiburiu". Žmonės žuvo nuo ligos, po to nuo ekspermentinio gydymo, žuvo jų vis mažiau, bet žuvo, nes nebuvo optimaliausio ir geriausio sprendimo. Ne tik mokslo ir gydytojų dėka pneumonija dabar vadinama banalia liga. Jei ne begalybė komplikacijų, klaidų ir aukų, dar ir dabar kūdikių mirtys mums būtų kasdienybė.

Beveik kiekvienas gydytojas(-a), kurį sutikau gyvenime, yra teigęs(-usi), kad medicinoje nėra nieko aiškaus ir niekas nieko iki galo nežino. Kuo daugiau mokosi ir dirba, tuo mažiau teigia kažką žiną. Sakytum, stebiesi, kaip taip galima, juk kalbam apie žmogaus gyvybę, sveikatą. Viskas turi būti aišku. Iki galo. Bet žmonės miršta kasdien ir aš negaliu sutramdyti savo vaizduotės, kad apskritai visų mūsų susirgimai yra dar vienas laimės žiburys, kurį turime pasiekti. Kažkada paprasčiausia infekcija buvo pražūtinga, opaligė buvo nepagydoma, celiakija buvo tiesiog dievų rūstybė. Šie laimės žiburiai jau pasiekti ir dabar reiks aukoti ir aukotis vardan kitų, būti akmeniu, ant kurio pasilipę kiti specialistai ir pacientai suras tą žiburį, kurio dėka niekam nebereikės nuo tos ligos mirti.

Laimės žiburys, Anykščiai

Iš kur tokios mintys? Tiesiog supratau koks visgi esu laimingas žmogus. Gyvenu pasaulyje(kalbu ne apie visą žemę, o mano subjektyvaus ir objektyvaus pasaulių sumą, kuriame reziduoja mano kūnas ir mintys) kur visur galiu gauti geriamo vandens, nemirštu badu, kaip tik esu visados soti(gal net per daug). Esu aprengta, turiu stogą virš galvos, turiu gyvus ir mane mylinčius tėvus, turiu draugų, kurie mane pakenčia ir net kartais gerą žodį pasako, turiu daug knygų ir muzikos. Galiu garsiai sakyti ką galvoju nebijodama, kad mane už tai nubaus. Galiu piktintis valdžia, man prieinami visi informacijos šaltiniai, gyvenu Europinės šalies sostinėje ir visa kultūra yra man patiekta ant delno. Mano kaklas kvepia prancūziškais kvepalais, mano šalyje neįgalūs žmonės keliauja į olimpines žaidynes ir net medalių iš ten parsiveža, galiu ragaut visą pasaulį, galiu liūdėt, jei man to reikia, nes mano aprūpinimas leidžia man liūdėti dėl kitų dalykų. Esu visko pertekusi ir galbūt kiek išlepusi dėl to, bet tai tik nurodo, kad esu labai laimingas žmogus. Mokausi universitete, turėsiu galimybę padėti žmonėms tiesiogiai palengvindama jų skausmą, o galbūt net galėsiu būti akmeniu siekiant laimės žiburio kokiam nors ligos išgydymui. Jeigu tai nėra buvimas laimingu žmogumi, tai jau nebežinau kas apskirtai gali būti laimė.

Bet kartais nepaisant kartojimo KOKS AŠ PRIVILEGIJUOTAS IR LAIMINGAS ŽMOGUS pasidarom nelaimingi, nes rodos, kad kažko trūksta, kažko neužtenka. Nors, atrodo, visur pilna ir perpildyta, atsiranda vietų, kurių niekaip mes negalime užpildyti. Atrodo, kad jeigu užpildytum TEN(neaišku kur, neaišku ką ir kaip) tada tau nieko netrūktų ir būtų galima įsirašyti į laimingiausių pasaulyje žmonių registrą. Vieni sako, kad aš prisigalvoju, bet...

Aš savo tuštumą užpildau rašydama. Nebūtinai kažką gero, nebūtinai kažką prasmingo. Net nebūtinai kažką svarbaus. Nustebtumėt, kiek aš turiu neišsiųstų laiškų. Kartais malonu kažką paviešint, sulaukti atgalinio ryšio, ypač to, kuris yra argumentuotas ir svarus. Bet kai pabandau išreikšti tai, ką galvoju ir sudėti į netobulus žodžius ir sulaukiu komentaro "Tu nuostabi, nuostabu, stipru" man norisi kaip mažam vaikui atpilti motinos pieną. Kai susimąstau kodėl taip yra, visgi tie žmonės perskaitė ir davė man šiokį tokį feedbacką, kodėl aš pykstu ir jaučiuosi nusivylusi?

Visgi kiekvienas mano tekstas yra asmeniškas iki nukritimo. Galbūt viešindama tam tikrus tekstus turėčiau tris kartus pasverti ar aš tikrai noriu juos viešinti, nes jie to verti, ar aš noriu tiesiog juos kam nors parodyti, nes noriu būti suprasta, paguosta, nuraminta, kad viskas su manimi gerai. Taip, tie žmonės rašo "nuostabu" nes jie vertina grožio aspektą. Ir aš turėčiau būti laiminga ir dėkinga jiems už tai. Dabar ir esu. Bet jie nevertina mano liūdesio ir to, ko pati negaliu suprasti, bet tikiuosi to iš jų. Jeigu mano tekstas turi tokius lūkesčius, jo apskritai viešinti nereikėtų. Po ilgų apmąstymų priėjau išvados, kad tas nuostabumas įmanomas tik tada, kai žmonės iš tiesų tavęs nepažįsta.

Nejučia prisiminiau dar senesnius laikus, kai mano mintis buvo užkariavęs "idealaus vaiko" portretas. Idealaus vaiko, tėčio, mamos, vaikino ir panašiai. Visgi žmones matydavai tik išorėje, tu nematei kokie jie atsikelia, kokie eina miegoti, kaip ginčyjasi dėl to, ką valgys vakarienei, ar pasiunčia vienas kitą ant penkių raidžių, nes pažeidė vienas kito ribas. Idealūs žmonės buvo tie, kurie dar nespėjo niekaip parodyti, kad jie yra kitokie. Švarūs vaikai "priklijuoti prie kėdės" ir šeriami tortu per balių, blaivi dėdės, kurie niekad nebūtų blaivūs, jeigu jų žmonos mokėtų vairuoti, tetos, kurios sėdėdavo tiesiai ir būdavo susikėlusios plaukus. Bet tie jų vaikai visada žaisdavo tik taip, kad ginkdie neišsiveltų savo rūbų, dėdės per kitus balius prisiliuobdavo, o tetos pakalbintos kalbėdavo tiek apie puodus ir vaikus. Tol, kol nieko nepažįsti ir suteiki tiems žmonėms bruožus, kuriuos tavo manymu turi idealus žmogus, tol jie ir idealūs, nuostabūs. Bet niekaip nesi apsaugotas, kad tie žmonės netaps nuobodžiais.

Tad kai mane vaikystėj vadino gera mergaite, o svetimi klasiokų/pažįstamų tėvai bandydavo lyginti su manim savo vaikus, aš jausdavausi visiškai netobula ir visiškai ne tokia, kokia jie mane piešia. Jie sako, kad aš puiki mergaitė, bet jie nematė, kaip aš negražiai kalbėjau su tėvais. Jie sako, kad aš gerai mokausi, bet jie nežino kaip man sunku su matematika. Jie sako daugybę dalykų, kurie gali būti tiesa arba netiesa, bet nepažįsta nei manęs, nei savo vaikų.  Jie taip nori turėti nuobodų idealų vaiką... Manau tai yra didžioji suaugusiųjų klaida - vaikų lyginimas - nes taip kyla daugybė frustracijos dėl to, kad esi koks esi. O koks yra kaimyno vaikas tu juk ištiesų nežinai. Dabar mes patys lyginame save su kitais ir niekam nebereikia mūsų menkinti, nes mes tai darome patys. Nors lygiai taip, kaip tetos nežinojo kaip man sekėsi matematika, bet vadino mane šaunuole moksliuke, lygiai taip pat ir mes nežinome, ar realybėje tie žmonės, kuriuos mes laikome sau etalonais, gyvena taip sėkmingai, kaip atrodo. Gal jie irgi šeštadienio popietę žiūri į arbatos puodelį tuščiom akim, gal gyvena su žmogum, kurio nemyli, ar niekaip mylimojo neranda, gal tas brangus latte puodelis buvo pirktas iš paskutinių avanso eurų, o gal jie jaučiasi tokie pat tušti, nors turi, rodos viską. Niekad nežinai. Tu jų nepažįsti, jie nepažįsta tavęs. Dėl to ir esate vieni kitiems nuostabūs.

Galbūt atrodo, kad nei viena šio teksto pastraipa nesusisieja. Galbūt Jūs laukiate, kada pasakysiu nerealią frazę "brangink ką turi, negink dievo į medį, tada ir būsi laimingas, gi yra žmonių kurie pakliūna po tuo 0,01 blogos karmos procentu". Bet jeigu tai būtų taip paprasta, galbūt žmonės apskirtai nieko nebūtų sukūrę. Jeigu laimė egzistuotų pati iš savęs, jei visada būtume ramybėje, tai ir valgytume kas užauga ant palmės ir daugintumėmės? Laimė, tikriausiai, yra mumyse, bet tada kodėl mes taip mylime tuos, kuriems mūsų reikia? Kodėl tėvai taip nori nuobodžių vaikų, o mes norime saugių nuobodžių santykių, kurie sugriūna vos pradėjus pažinti vienam kitą ir suvokus, kad "nuostabu" dingo?

Aš vėl prisiminiau, koks esu laimingas žmogus. Dar statantis pasitikėjimą savimi, kuris nepriklauso nuo kitų žmonių nuomonės. Dar besimokantis, kad idealių nebūna, nesvarbu, kas ką sakytų, nesvarbu kaip išsidirbinėtų mano vaizduotė. Ir net nesakyčiau, kad aš liepiu visiems neginti į medį dievo. Ginkit. Tikėkitės visko, absoliučiai visko. Visko kas realu. Bet tai, kad realu man, nėra realu Jums ir atvirkščiai.

Ir šiaip, Bukowskio nuvalkiota frazė žiauriai čia tinka. "Find what you love and let it kill you".

Tai tiek apie mirtį, laimę, nuostabybiškumą ir nuobodžius vaikus.

Gintarė