Ant plonos gruodžio gijos

Labiausiai iš visų žmogaus kūno dalių bijau tų, kurias susižaloji, bet skauda labai mažai, arba neskauda visai. Kasa, kepenys - žalojimas atsitinka ne per sekundę, ne per kulkos šūvį ar traumą(dažniausiai), o per ilgalaikį blogų sprendimų, blogos sėkmės ir ignoro laikotarpį. Bet ne apie tai šiandieną sukasi mano mintys.

Sakoma, kad per jaunatį reikia galvoti apie svajones, bandyti niekam blogo nelinkėti ir saugoti tyrą mintį. Ir štai, bandydama nuvaikyt įkyriai birbiančias blogas pikčiurnas aš pasižiūriu į savo rankas.

Pamenu, kai dar mokykloje galvojau, kad šlykštesnio dalyko už pirštus nėra. Vaikai nenorėjo plautis rankų, pirštai buvo rašaluoti, nešvarūs - su jais ir nosį krapštė, ir valgė, ir lauke su lapais žaidė. Man buvo labai šlykštu, jeigu katras prie manęs prisiliesdavo, nes su siaubu galvodavau, kad vdrug jis buvo tualete ir mažą ką jis ten lietė. Viskas mokykloje man atrodė nešvaru - suolai, tualetai, valgyklos stalai ir įtartinai išrūgomis "daužiantys" padėklai. Kontaktą su ta nešvara, aišku, visad apturėjo mūsų rankos ir net mano pačios viršutinės galūnes man atrodė nemielos. Atrodė, kad jos suteptos tuo, ko nenuplausi tiesiog vandeniu ar įsivaizduojamu muilu, kurio mokykloj nebūdavo. Buvo šlykštu žiūrėti į ilgus mokinukių nagus - nesvarbu lakuotus ar nelakuotus, juk nesvarbu, kaip tu ten juos grandysi - po jais pats biologinis ginklas gali slėptis. Šeštoj klasėj rankų nekentimo pikas pakilo į viršūnę - jos ne tik, kad nešvarios, bet ir nedaro dalykų gerai - nebuvau auksarankė ir siuvimas man nesisekė(mama, jei skaitai, prisimink tą katiną kurį prisisiuvau prie kelnių), piešti man gal ir būtų patikę, bet dailės mokytoja mane per tuos metus pagyrė tik vieną kartą, o aš, būdama narciziška ir dėmesio reikalaujanti asmenybė, dažnai mesdavau viską kur manęs nepagiria(dar nesupratau, kad tas šešetas iš dailės nėra gyvenimo galas, o piešti galima ir dėl savęs), tad ir piešimas man meilės neteikė. Rašiau kreivai šleivai(važiavo raštas į apačią ir tą daro jis ir dabar). Kažkokios magiškos jėgos man trukdė perprasti kuo skiriasi osmosas nuo difuzijos, bet juk RANKOS užrašo kontrolinio turinį ir net to jos negali padaryti gerai. Viskas atimdavo tikėjimą savim, išskyrus balsą - dar turėjau vilties, kad jis yra kažkuo gražus ir lankiau chorą, buvau su bendraamžėm kurios nebuvo "muzikalkės elitas" ir teikė man labai daug laimės. Bet išėjus mokytojai iš mokyklos, o man prasirgus gazilijoną kartų bronchitu tas balsas kažkur dingo - nužemėjo, užkimo ir, atrodo, viskas dingo.  Septinta klasė atrodė kažkoks pragaras, nes nesugebėjau greit palaužti "teigiamų ir neigiamų" skaičių, fizika atrodė kažkoks prakeikimas ir visos pasaulio aplinkybės susitelkė į sunkų debesį virš mano galvelės. Kol aštuntoj devintoj klasėj atsidarė gitaros būrelis - būrelis kuriame niekad nieko neišmokau, kuris vyko nereguliariai ir daugiau padėjo youtube pamokos negu tas būrelis. Su juo niekur niekad negrojau, nes tiek nemokėjau, kad galėčiau, o ir nebūčiau pajėgus dėl savo prakeiktos scenos baimės. Bet per pirmus susitikimus, pirmus ir paskutinius, kuriuos lankiausi kelis kartus iš eilės, kai visi rodėme rankas žiūrėdami ar nagai ne per ilgi gitaroms stygoms užspausti, aš atkišu savo baisias rankas, kurios, aišku, trumpai nušniotais nagais, nes juk man baisiai šlykštūs mikrobai... Ir man pasako, kad mano rankos švarios ir gražios "kaip pas daktarą". Nežinau, kaip tai įmanoma, ar tie žmonės išvis pastebėjo, kokį stiprų ginklą pasėjo į mano dar tik besiformuojančias smegenis. Bet man tiek užteko. Pamažu atkreipiau dėmesį į savo rankas, pagalvojau, kad gal jos ir nieko, pradėjau atkreipti į kitų žmonių rankas, nagų formą, pirštus, švarą(aišku...), o nuo rankų drįsau pažvelgt žmogui į akis.

Mano rankos gal ir neišmoko dailaus rašto, piešimo, siuvimo ir maisto gaminimo. Gal jos ir nesugeba gražiai grot gitara, bet patikėjus, kad jos kažką gali sukurti ir nėra, antai, kažkokios nusidėjelės, nuo jų dingo visi bėrimai ir dermatitai, nustojau jas slėpti po rankovėm(nutampiau visus megztinius taip) ir leidau joms kurti kažką gražaus. Nežinau, ar jos tai jau padarė, juolab, kad kai esu dideliam strese, būtent rankas man pradeda niežtėt ir jas pradedu drąskyt ir plėšyt...

Bet neabejoju, kad rankos yra gražiausia žmogaus kūno dalis. Ir jos gali sukurti, griauti, naikinti ir puoselėti. Laikyti ir paleisti.

Šiandien yra Jaunatis ir aš vis galvoju, ko galėčiau savęs paprašyti, ko galėčiau imtis, kad Dievo dukra man duotų vieną savo stebuklingą plauką gyvenimui nerti?

Tegul mano rankos sukuria ką nors gražaus šiais metais.

Tegul mano žodžiai būna stipriai pasverti ir kuo mažiau nereikalingų. Kažkada man pasakė, kad mano rankos kaip daktaro ir aš įpusėjau medicinos studijas. Niekad nebuvau pagalvojusi apie tokią karjerą, bet... žodis gali pakreipti gyvenimą ir tegul mano žodžiai būna tik pačios gryniausios kilmės.

Ir tebūnie man užtenka drąsos gyventi tokį gyvenimą, kurio trokštu.

Ir tegul niekam nepritrūksta sveikatos ir žmonėms nepritrūktų pasitikėjimo savimi.

Ant plonos gruodžio gijos besisupanti

Gintarė.