Geidulingi pietūs

Kai buvau dar su kasa ir garbanota arklio grifka, laidotuvės man atrodė vienas iš tų neblogų dalykų žemėje, dėl kurių tikrai būna visai nieko gyventi. Dažniausiai per jas susitikdavau su pusbroliais, kurių nepamatysi niekada, tik per laidotuves irba per vestuves. Kadangi tuo laiku niekas nesiženyjo, tik mirė, o giminių susitikimus tada buvo atgyvena daryti, susitikdavom tik laidotuvių metu.

Iškentus budes(toks metas, kai žmonės sėdi prie karsto, skirtinguose kraštuose skirtingai vadinamas), kada man būdavo juokinga VISKAS, o dar jei neduokdie matydavau kaip kojom mataruoja pusbrolis akim merkdamas "tai jau kada eisim tipo į tūliką, bet ištikrųjų bazarint", ištvėrus laidotuvių procesiją, kuomet mane pykindavo nuo gėlių kvapo, būdavo tas afterparty vadinamas gedulingaisiais pietumis, arba tiesiog "žilauni pietūs". Man ten niekada, na NIEKADA neatrodydavo, kad jų metu vykdavo kas nors gedulinga, nes man, mažam vaikui svetimą sielvartą pajausti būdavo neįmanoma, o ką jau kalbėti apie netektį žmogaus, su kuriuo niekada nekalbėjai, jis tau niekada neegzistavo, ir kurio "nebuvimo" tu negali suvokti ir priimti. Juolab, kad žmonės, ką tik pakasę nelaimėlį vis garsiau keldavo tostus už mirusįjį, tai graudulingus prisiminimus, kurie būdavo vis labiau juokingi po dar vienos čerkelės. Už nugaros močiutė piktai purkštaudavo ant kokių nors babų, kurios susibraukė visą lėkštę silkės(nesvarbu, kad skurdus gedulingų pietų stalas dažnai silkės turėjo tiek, kad užtektų kiekvienam jos nebent pauostyti), ir šnypšdavo "negi paėsti atėjo?".  Ji kartais sužvairuodavo ir mūsų pusėn didžiai mus smerkdama, nes mes krizendavom. O kas mums belikdavo? Priverstinis sėdėjimas, perteklinis maistas(mažus vaikus gi reikia prifarširuot mišraine), raudona senelio nosis, ta pati silkė, ir tie tostai, prisiminimai, kurie darydavosi vis mažiau ir mažiau gedulingi, o šurmulys darydavosi labiau "balius-like"... Negi čia tūsinti visi susirinkdavo?

Bet man atrodydavo, kad būtent to ir susirinko visi tie žmonės. Jie atnešė gėlių, kas daugiau, kas mažiau, bet tai yra jų bilietas čerkoms, silkei, šaukštui mišrainės, ir "antrui" kurį ir teprisimins iš tų laidotuvių. Po "antro" sekdavo tas išsilaisvinimas vadinamas "galit bėgt į lauką" ir kuomet buvo galima su pusbroliais viską apkalbėt, pasiskųst mokyklom, pamokom, pasilakstyt, išsipurvint baltus marškinius, tris kartus susipykt ir susitaikyt, ir pykt ant tėvų, kad jau važiuojam namo, skirstomės, ir nepasimatysim kol dar kas nors nemirs. Žmonėms besiskirstant pasigirsdavo graudulingi pastebėjimai, kiek mažai vaikų, kad senais laikais vaikų net prie stalo nekviesdavo, nes jų nebūdavo kur sodinti, o dabar jų tiek, kad gali suskaičiuoti ant zeimeriu sužalotos rankos pirštų. Niekad nepamiršdavo pasigodot, kad susitiks dabar tik "vėl per kieno laidotuves" ar "jau į mano laidotuves dabar atvažiuosi, Zosyt". Man tai niekad nebūdavo suprantama, juk sėdai ir nuvažiavai, bet man pabandžius šitą fenomeną pasiaiškinti su tėvais jie tik numodavo ranka kiek aš daug nesuprantu.

Išties, daug tų pusbrolių į kitas laidotuves tiesiog nebeatvažiuodavo, o kuo giminės tolo ir išskrido iš Lietuvos, tuo mažiau į jas mus kas kvietė, o galų gale ir nebesužinojom, kad išvis žmogus išėjo anapus. Daug tų pusbrolių nemačiau jau dešimt metų, o nuvažiuot ir pasakyt "Labas" dabar nebeatrodytų taip lengva ir paprasta.

Einant metams senieji žmonės nustojo keistis, atrodo, kad juos sutinki su tais pačiais rūbais ir skarelėm, tik jų gretos retėja ir akys dumba vis gylyn. O per tuos retus giminių susitikimus, kurių aš visai nelaukiu, suvokiu, kad tos tetos ir dėdės visai nenori susitikti ir per laidotuves šneka tą patį per tą patį... nes išsiskyrus keliams nebeturi nieko bendro apie ką kalbėti. Tik mums, vaikams, atrodydavo viskas lengva ir aišku, nes visi lankėm kažkokią mokyklą, visi mokėmės matematiką ir t.t.

Taigi į tuos geidulingus pietus, atrodo, susirinkdavo žmonės ne velionio gailėti, nes jam jau niekuo nepadėsi, o dažnai ir po sunkios ligos mirus atrodydavo, kad vargšas išsilaisvino iš sunkių pančių. Jie gedėdavo savo prarastos jaunystės, prarastų ryšių ir giminių, susvetimėjimo ir vienišumo. Ir vėl grįždavo į savo vienišas sodybas.

Visai kas kita, kai miršta jaunas, pajėgus žmogus. Man jau paaugus ir dar neatšokus nei vienų vestuvių, pasipylė mirtys žmonių, kurie buvo mano draugai, mano draugų tėvai ar artimieji, žmonės, kurie kažkada su manimi kalbėjo, žmonės, kuriuos gyvenimas pasiėmė, arba jie pasirinko išeiti patys. Kartus, šleikštus pasibaisėjimas kaustydavo ir tebekausto mano kaulus, ir atrodo norisi rėkti bėgant per laukus "KODĖL TAIP YRA?". Tada išplaukia esmių esmė, kad patys pietūs būdavo reikalingi prasiblaškyti, vertinti gyvenimą, tuos kurie dar gyvi. Gal ir ne visiškai gerus metodus pasirinkdavo vyresnieji, bet jie darė, kaip mokėjo. Šventė gyvenimą. Einant laikui sugalvojau, kad laidotuvės, kaip procedūra apskritai, reikalinga tam, kad žmogus pajaustų palengvėjimą. 3-4 dienų laikotarpis su visais rūpesčiais(klebonas, salė, karstas, dokumentai, pietūs, drabužiai) padeda truputį atitrūkti nuo karčios realybės, tos procedūros suteikia jausmą, kad tu situaciją kontroliuoji. Po to viskas užsibaigia, ateina toks palengvėjimas, lyg susitvarkius kambarius. Prasideda kitas etapas. Be to žmogaus, kuris išėjo. Galbūt ir nelabai tikęs palyginimas, bet panašus jausmas seka po švenčių nupuošus ir išnešus eglutę. Sunku nupuošti, išsirankiot spyglius. Po to tame kampe, kur ji stovėjo atrodo, kad tuščia ir kažko trūksta. Bet bent jau švaru?

Pati nesuprantanti kodėl apie tai rašo, bet labai norėjo parašyti, kol nepamiršo,

Gintarė.