Aš nekenčiu makiažo.
Nesupraskit, prašau, manęs klaidingai. Man visai patinka, kad keli potepiai su tais stebuklingais brangiais ir kvepiančiais produktais gali tavo veidui suteikti vizualinio sveikumo, užtepti raudonį(tą cute), ir užmaskuoti tą blob kur neaišku kodėl atsirado, spuogelius palei smilkinius, kurie, spėju, atsirado todėl, kad negaunu pakankamai saulės. Man patinka ta makiažo magija, tas "špaklius" kurio keli gramai tave paverčia kažkuo moteriškesniu ir panašesniu į žmogų. Bet ir pavojingu. Kodėl?
Matot, man baisu, kai matau "medžiojančias" paneles kokiose baruose ar klubuose. Tos tamsios akys, agresyviai nukontūruotas veidas ir toks storas sluoksnis pudros ar sunkios blakstienos, kad man neaišku kaip jos mato, kaip kvėpuoja jų oda. Gi nuo tų kelių potepių kurie mane iš lavono padaro į beveik žmogų, odą nesveikai dusina ir kai nusivalai tą visą turtą, kad ir kiek besipraustum ir besitepliotum kremukais, oda vis tiek atrodo nubalusi, paakiai atrodo lyg kirminų turėtum, o tie keli spuogeliai, kurie net nėra baisiausias atvejis atrodo kaip Mt. Fuji ugnikalnis, nors tikriausiai niekas jo nepastebės iš po plaukų sruogos, kuriai ryte liepei nesitraukti iš vietos, kad paslėptų tą gigantą ant skruosto. Su makiažu jaučiuos kaip po plastmasiniu maišeliu ant kurio užrašyta "aš funkcionuojantis žmogus, love me now" arba "ei, aš prisižiūriu ir šiandien nepramigau/aš kažkur einu"
Norėčiau prilygint makiažo nusivalymą tam malonumui kai nusiimi bra(yeeehaw) išskyrus tai, kad kai grįžti iš vietos, kur turėjai atrodyti okay, ir nusivalai visą turtą, iš kitos veidrodžio pusės dažnai žiūri perbalęs veidas su nesveikais paakiais ir pavargusiu žvilgsniu(ir snoopy miegama maike). Toks jausmas, kad be pėdkelnių, suknelės ir valandos praleistos prie stalinio veidrodžio negali būti gražus ir simpatiškas. Man nekartą sakė, kad jeigu ankščiau atsikelčiau(xd) ir daryčiau taip, kaip visos gražios moterys daro, tikrai mažiau save graužčiau dėl to kaip atrodau. Bet...
NU KAMON su lyg kiekvienu dusinančiu gramu makiažo aš paslepiu tą jaukų apgamą ant skruosto. Paslepiu tą kitą apgamą prie lūpos, kuris pamažu nyksta, bet vis tiek pakankamai įžiūrimas. Su kiekvienu gramu šešėlių aš užtepu apgamą ant akies voko, kurio NIEKAS MAN NENUPIEŠĖ, o jis va čia ėmė ir atsirado. Ir damn, tai mano gražiausi atributai ant mano veido.
Kaskart apsimovus "tipo batelius" aš negaliu nuskrist per penkias minutes per visą Čiurlionio gatvę ir nepavėluot į trūliką. Kaskart su suknele(nors jos man jau visai nieko, jei pėdkelnės nesmunka) aš turiu galvot kokio platumo man reikia žengti žingsnį, kad neatrodyčiau kaip koks arklys. Ir mano plaukai vis dėl to daro kaip jiems patinka nepaisant visų formuojamųjų stuff apie kuriuos nelabai nusimanau. Nors ir visi tie moteriškumo atributai tipo moteris daro moterim, man anei kiek nelogiška, kad jos turi slėpt, kad kaip ir visi žmonės pavargsta, gali turėt sausėjančią odą, kad gražūs plaukai būna gražiais tik porą valandų, o tos storaplaukės tiesiaplaukės yra retenybė arba prisivarė keratino. Aš nemanau, kad visos turi vaikščiot plaukuotom kojom ir pažastim, raugėt per visą barą išgėrusios alaus litrą, bet juk turi būti kažkoks balansas tarp to kada nesijauti šiukšlių maišu arba pavojinga kobra su nupieštom katės akim ir į subinę lendančiu sijonu. Juk grožis turi būti kažkas daugiau, nes diskutuojant apie makiažą aš jaučiuos tokia kvaila. KVAILA. Kai ištisai galvoji "omg ar tik neatrodau kaip bulvių maišas", "omg, palyginus su savo draugėm/kursiokėm/etc. atrodau kaip antikvarinė apdulkėjusi vaza iš sklepo kur mama sakė, kad "SUKULSIU AŠ TĄ BRUDĄ" bet vis pamiršta". Bet juk man pačiai gražiausi tie žmonės, kur turi tokių sparkles ant savęs, kurių negali paaiškint, ir su makiažu, kad ir kokia būtų didelė jo galia, nenupieši. Tu negali sukurt tos natūralios plaukų sruogos, kuri "pabėgo" ten kur reikėjo, tos nesimetriškos viršutinės lūpos, apgamėlių, juoko raukšlelių, ar tų septintos klasės nutrintų džinsų, kurie, damn, makes you look awesome, cuz you feel awesome. Aš esu įsitikinus, kad su džemperiu ir sportbačiais atrodau geriausiai nepaisant visų suknelių, nes galiu greitai pasiekti tašką B nuo taško A ir nesijaučiu baisi, nekvestionuoju, kad mano kairiam sportbačiui skaičiuojamos paskutinės dienos, bet jie per patogūs, kad išmesčiau. JAUČIUOSI PATOGIAI. Tai dafuq, kodėl turėčiau dėl to jaustis baisi? Kodėl vietoj "kaip atrodau" negalvojam dažniau "ką skaičiau?" ar "ką galvoju?" irba "ką aš galiu padaryt, kad būčiau produktyvesnis, geresnis, ir kitoks teigiamai -esnis pilietis?". Nežinau, arba aš tikrai per jauna ir per durna, arba tiesiog ieškau dingsties būt susivėlusi.
Ir šiaip, čia visi minusai, kai bandai save padaryt gražia pagal naujausius žurnalus ir patarimus:
1. Negaliu pasikasyt akies, nes būsiu kaip panda. O jeigu pasikasyčiau su tušinuku, įdomu, ar išsikabinčiau akį?
2. Ta suknelė per trumpa. Tikrai PER TRUMPA. Jeigu pvz dabar būtų avarija ir mane partrenktų, atrodyčiau kaip dranblys.
3. Ir kas sugalvojo batus ant kulniuko. Kaukšiu kaip ponis.
4. Įdomu ar labai žmonės žiūri? Juk galėčiau pasikelt pėdkelnes dabar jau?
5. Kaip. Noriu. Namo.
6. Įdomu, ar jau akys nubėgo, ar ne?
7. Aš jaučiu kaip klykia mano oda.
8.Kodėl negalėjau eit su sportbačiais? KODĖL NEGALĖJAU GIMT VYRU?
Ai, nebežinau ko noriu aš pati.
Laikykitės, pavasaris jau baigiasi.
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą