Esu sutrikusi. Aplankiau mokyklas, kuriose mokiausi, minu gatves, kuriomis vilkau kuprinę su savo sąsiuviniais. Sutinku žmones, kurie kažkada sėdėjo toj pačioj klasėj, arba žmones, kurie buvo mano mokytojais. Šią savaitę turiu savo kambarį ir vonią, kūrenu ugnį ir nešu malkas, skaitau knygas ir jaučiuosi beveik žmogus. Dabar, atrodo, net pamąstyti yra laiko.
Man tik neseniai "daėjo" kokios kvailos buvo mano baimės ir kaip apskritai aš visko bijodavau. Dabar pusseserė gali netgi apsiverkt, jei paprašau uždaryti malkinės duris, nes juk ten tikrai kažkas baisaus slepiasi, visai kaip po lova, tik dar baisesnis. Ji lygiai taip pat jaučia gyvenimo tragediją kai gauna pastabą iš mokytojos raštu į dienyną, ir tas blogas pažymys iš matiekos virsta jos sielvartu. Ji taaaip nori būti neįdomia gera mergaite, kad iki manęs jai trūksta tik storos ilgos kasos ir lakios vaizduotės, kuri, metams bėgant, pati kažkur pabėgo. Aš lygiai taip pat bijojau vaiduoklio transformatorinėj(aš pati jį sugalvojau), bijojau Haufo pasakų, bijojau lupti bulves(nes bijojau įsipjauti), bijojau, kad mano nutarkuotus kelius pamatys tėtis(nes jis būtinai šauks ant manęs kitaip nemokėdamas išreikšti savo susirūpinimo) ir bijojau, kad per likusias dešimt minučių nespėsiu išplauti indų ir mama bus nepatenkinta. Būdavo naktų, kai bijodavau numirti, tiesiog šiaip, paimi ir išsigąsti - mirsi. Aišku, už tokį pareiškimą mama norėdavo nulupti kailį, bet vis tiek - ta mirtis atrodydavo labai šalia ir tokia beveik įgavusi savo materialų pavidalą. Net jeigu visiškai nesirgdavau ji man ateidavo palinkėt labos nakties ir tada net mano žaislų išpieštos akys atrodydavo siaubingai baisiai.
Man dažnai iš atminties pabėga laikas praleistas mokykloj su klasiokais. Kartais atgyja kokia nesąmonė, bet viskas taip nyksta iš galvos, kad pagalvotum, jog baigiau prieš 30, ne 3 metus. Bet dažnai atsimenu mokytojus. Jie - suaugę žmonės, kurie dvylika mūsų gyvenimo metų yra teisūs, dažniausiai be išimčių. Dažnai pagalvoju, ar jie supranta kokia svarbi jų gyvenimo misija, kokia sunki jų profesija. Nekalbu apie mažus atlyginimus ar darbo sąlygas. Visi žmonės turėjo savo mokytojus - tiek valytojai, tiek chirurgai, tiek politikai, tiek prezidentai. Ir čia aš dažnai savo dar beveik vaikišku maksimalistiniu protu imu mokytojus teisti.
Išties, mane mokė ir labai geri, ir labai blogi mokytojai. Gerais vadinu ir tuos, kurie sugebėjo mane išmokyti tiek, kad egzaminus išlaikyčiau neblogai, ir tuos, kurie sugebėjo išmokyt kažko, kas neša mane per sunkiausias dienas ir tamsiausias naktis. Yra mokytojų, kurie mane įkvėpė kažko norėti, kažko klausti pasaulio ir ieškoti atsakymo ar bent jau savos tiesos. Yra ir mokytojų, kurie yra Lopai ir nesuprantu, ką jie veikia mokykloj. Nes jie mokyklą verčia demotyvuojančia debiliška institucija, kuri skamba kaip "o dieve, kad tik greičiau iš čia išeiti".
Aišku, tarp viso šito svarbu paminėti ir mokyklos misiją. Ar ji yra kuo geriau paruošti vaikus a) egzaminams išlaikyti, kad į aukštąsias sustotų, b)išmokyti to, kas programoj c) į pasaulį išleisti jauną žmogų su savitu požiūriu ir tikslais. Dažniausiai ruošiama net ne pagal b, o pagal a variantą - nes mus dažniausiai 11-12 klasėj moko net ne to, kad mitochondrija yra ląstelės powerhouse, o to kaip reikia atsakyti į VBE klausimą, kad gautumei visus tris taškus.
Bet aš nedrįstu kaltinti švietimo sistemos ir panašiai. Jie žino ką daro(tikiuosi). Bet aš iš mokyklos jaučiuosi pasiėmusi per mažai. Realiai turėjau visą pasaulio laiką, nes krūviai, palyginus, tikrai nedideli(aš turėjau 7A lygius). Bet mokiausi egzaminui, tai viršūnei, kurią perlipus nieko nesulauki, nes tai, kad tu žinai kaip atsakyti į vienodai per amžius formuluojamus klausimus yra visai niekam tikęs skill'as. O aš skaičiau per mažai, keliavau, dalyvavau kur nors, kur įdomu, tikrai per mažai. O vien tas faktas, kad gyveni periferijoj nurodo, kad pusės galimybių kur nors dalyvauti netenki, arba turi norėti 10x daugiau nei vaikas, kuris gyvena bent kiek didesniam mieste, arba mieste, kuris yra arčiau didmiesčio. Dažnai sutikus mokytojus jaučiuosi liūdnai, netgi noriu ką nors jiems pikto pasakyti, dėl to, ką jie padarė irba nepadarė vardan to, kad mes būtume geresni žmonės, būtų mažiau patyčių, galbūt kiti nelinktų į alkoholio, nikotino ar unprotected sex liūną. Galbūt kas nors galėjo kaip nors mus kitaip "shapinti" ir galbūt kažkieno gyvenimas dabar būtų kitoks. Juk mokytojas yra teisus net DVYLIKĄ METŲ, bet dažnai tuos metus jis vadovaujasi principu, kad jis dirba savo, kaip mokytojo darbą, kuris moko to, kas yra programoje; jis nėra policininkas, nėra auklėtojas ar psichologas. "Tai ne mano darbas" virsta mokytojo gyvenimo moto ir jeigu drįstate sakyti, kad dėl to kaltas atlyginimas, siunčiu jus ant nuostabių trijų raidžių. Prieš savo akis mačiau muštynes po mokytojo nosim, mačiau kaip jam nusispjaut, kai man reikia pagalbos ne kablelius sudėti, o mane ar mano klasioką(-e) apginti. Paskutiniais mokyklos metais mačiau, kaip mokytojas yra tiesiog dėjęs ant tavęs ir tavo nuomonės, nes tu jam nepatinki. Ir eina metai, o nuoskaudų krūva didėja ne tik kontempliuojant kas su manimi negerai, bet ir žiūrint į žmones, kurie iš ten pat kaip ir aš, jiems tiek pat metų.
Bet gana apie mokytojus, nes čia išeitų pats neįdomiausias ašarotas veikalas. Realiai mane dar labiau glumina tas alkoholio liūnas, kuris įsigėręs į mūsų smegenis, o ir problemos šaknys yra daug giliau nei mano kartos gyvenimo laikas. Aš niekaip negaliu priimti to fakto, kad pas mus prisisprogti alkoholio iki žemės graibymo yra normalu. Moterys teigia, kad čia nieko tokio, gi vyras, jis gali prišniot per balius iki apakimo, bet palaukit, pačios moterys pila per kraštus. Tokia šlykšti kultūra + rasizmas + homofobija pastaruoju metu man kelia kažkokį rasizmo jausmą(jei taip galima sakyti) patiems lietuviams. Paskutinį kartą taip jaučiausi kai Vilniuj paslydau ir visu ūgiu tikrai skaudžiai išsitiesiau ant šaligatvio. Lietuviai aplinkui ėmė kaukti: "ūūūūūū karvė plojosi, chachacha, kūūūrva nachuj kai dėjos bliat", o užsieniečiai puolė manęs kelti ir klausti ar man viskas gerai. Spėju, dažnai iš lietuvio daugiau esu sulaukusi įžeidimo, ir, kas blogiausia, pati labai daug įžeidinėju ir "stumiu" kam excuse visai neturiu. Dažnai delfio komentarus paskaičius norisi emigruot, o į tokį mano pasakymą sulauksiu replikos "na ir gerai, niekam tavęs čia nereikia, važiuok, žiurke". Ir, kai rodosi, kad Lietuva yra tokia šikna, ir kad tokia tauta nusipelno tokių idiotiškų politikų, aš svarstau ar mes galime būti kitokie?
Aš svarstau, ar mano bendraamžės, kurių vaikučiai jau darželiuose, užaugins geresnius žmones nei kad esame mes, ar mokytojai, kurie mokė mus ir tikriausiai dar mokys jų vaikus padarys daugiau žalos nei naudos?
Jaunos mamos, jauni tėčiai su savo mažyčiais vaikais - ant jūsų kelių sėdi ne vaikai - o nesibaigiančių galimybių tvariniai, kuriems visas gyvenimas prieš akis. Jiems dar įmanoma viskas. Jeigu suvokiate tai, mokytojai suvokia tai, panaudokite tą laiką, kol jūs esate teisūs ir duokite jaunimui visa kas geriausia ir gryniausia.
Su viltim,
Gintarė
Komentarai
Rašyti komentarą