Tikriausiai visi, kas mane bent kiek pažįsta, žino, kad šią vasarą dirbau ligoninėj. Visko ten buvo, bet šiandien ne apie viską. Šiandien apie žmones, kurie man buvo geri. Iš karto įspėju, kad visi vardai ir vietovės yra pakeisti.
Nesupraskit klaidingai, ten ne kokie žvėrys gyvena ir su peiliais nebado žmonių - kankinimui būdų yra geresnių. Tačiau per ilgas valandas ligoninės rūsy pamačiau, kad geriausi žmonės yra tie, kurie dirba sunkiausiai ir jų labiausiai nevertina. Darbininkai ir kiemsargiai, valytojos...
Tiems vyrams/moterims neretai daugiau nei 60, bet kažkas juose sako, kad jie dar dirbs ilgai ir dar mane pergyvens(kas visai nedžiugina, turint omeny kokioj vietoj jie dirba). Turi gražius, senoviškus vardus, antai, Valerija, Kęstutis, Vladislavas, Vytautas ir t.t. Vadina vienas kitą pilnu vardu, o ne jo trumpiniu, nors vieną kartą girdėjau tokią situaciją:
- Vladislavai!
- Duosiu Tau aš Vladislavą... aš Vladzia, ble.
- Vladzia, ble!
Kol aš tvarkydavau sandėlį ar paskirstydavau patalynę, dažnai užeidavo kas nors pamalti liežuviu. Kartais tas liežuvis į mano "kamūrkę" įnešdavo Šnekorių alum taisyto pachmielo kvapą, bet aš baisiai nesiskundžiau, ar bent jau garsiai. Geras jausmas, kai tavęs nevarinėja iš kampo į kampą, o bando draugiškai šnekėtis. Vieną iš paskutinių mano darbo savaičių prieš darbo galą net keliais žodžiais užsirašiau kaip ir tokį dienoraštį, nes tą dieną žiauriai nebuvo kas dirbti, tad sėdėjau poste ir apsimečiau, kad kažką rašau ir skaičiuoju.
*Liepos x-toji, po pietų išdalinimo*
Šiandien lauke lyja. Bet taip be palengvėjimo. Vis tiek karšta. Bet tai jaučiasi tik pagrindiniuose ligoninės aukštuose. Nuliniam aukšte taip šalta, kad norėtum visai ką nors ant pečių užsimesti. Vis bėgi į lauką nusitverti kelis kubinius centimetrus tos tvankumos ir į sandėlį atsineši, galbūt pasiimi iš neurologinio ar moterų II skyriaus to tvankumo, kuris ligonio dvoką daro nepakeliamu, bet tokios mintys man nepadės ištverti dar penkių valandų čia.
Prieš penkiolika minučių buvau išėjusi į lauką, tad po keturiasdešimt penkių minučių bandysiu išeiti dar kartą. Ech, kaip nervuoja mane jie - vos išeik, įkvėpk oro ir jau kažkas rėks "NEGI NETURI KO DIRBTI". Taip ir norisi sakyti, PATI IR EIK DIRBTI, nes šiandien tikrai nėra kas veikti - sandėly tvarkinga, ne patalynės vežimo diena, niekas nemirė ir lyg niekas nemiršta, nieko nemaudo ir procedūrų nedaro... užvakar buvo pats pikas, prieš audras kai visi krito kaip musės. Pati mačiau kaip laboratorijoj skaito 50 Shades of Grey, o radiologinio darbuotoja pranyko man nespėjus suuosti kada ji išvis atėjo. Aš visai norėčiau darbo, duokit, po galais, nors subinę kokią nuvalyti, vis greičiau praeis tos keturios valandos penkiasdešimt septynios minutės.
Ir tie darbininkai. Nekenčiu alkoholikų, bet jie yra būūūtent tokie. Ateina su kvapu, išeina su stipresniu kvapu. Tai ir yra jiems ligoninė - kvapo stiprinimo institucija. Vladzik Vladzik, tavo eilė parnešti. O jie galvoja, kad aš nežinau. Bet šioj ligoninėj visi viską žino. O aš dar viską ir užuodžiu. Galėtų jie bent nelįsti prie manęs, nebandyti savo kalbom man įtikti, lyg galėčiau jų gyvenimui suteikti prasmės. Man neįdomu visai buvo vakar klausytis viso gyvenimo istorijos žmogaus, kuris nusipelnė daug geresnio gyvenimo nei elektriko-darbininko etatas naujoj ligoninėj, kur nėra ramentų ir trūksta pakeliamų lovų. Tada aš taip parimusi galvoju iš kur pas juos tiek gyvenimo džiaugsmo - ir pas minimumą gaunančius, ir pas tuos kelis gydytojus, iš kurių vienas ryškiai yra vėžlio ir tinginio palikuonis, o kita atrodo visad pavartojusi rūgšties ir visur jos pilna.
O ir tas elektrikas...
" Aš žinau, mergaite, kad Tau neįdomu, bet man reikia pasikalbėt. Taip reikia. Aš užaugau Vilniuj, esu tikras Vilnietis. Aš pamenu Vilnių griuvėsiuose, pamenu jį statomą, pamenu daugybę skirtingų vaikų, kurių nei vienos nemokėjau kalbos, bet visi buvo draugai. Pamenu kaip sunkiai susiradau žmoną. Labai norėjau žmonos. Ir gavau. Su visa gimine. Ar tu nutuoki kiek man laimės buvo? Ir po daug metų mes susilaukėm sūnaus. Tu negalvok, kad ten mes šventieji, viską mes darėm *nusijuokiu*, bet sakau vieną dieną aš Jai, kad reikia kokio mazucio, gerucio vaikucio. Na ir gimė tas brudas. Nebuvo jis brudas iš karto, aš pamenu kiek vargom kol jis buvo mažas - mūsų pirmas butas buvo nešildomas, galvojau, kad jis numirs prausiamas nuo uždegimo. Bet normaaaaliai(mėgstamiausias jo žodis). Viskas buvo normaaaaliai. Dabar vat grįžta iš Anglijų, nors ir piktas, bet vat uždirba, nagingas, nors mokytis ir nenorėjo. Ar nenorėtum tokio į vyrus?"
" Ne, man tėvai neleistų nemokyto vesti" - juokauju, kad būtų lengviau temą pakreipt.
"Mokytas, nemokytas. Vat, grįžta ir nuperka mums televizorių didelį. O tu nenorėtum, kad tau taip imtų ir nupirktų didelį televizorių? Normaaaliai. Bet jis piktas ir motina verkia, kad Lietuvoj nebūna, o vos parvykęs vėl išnyksta. O tu žinai, kokios tos moterys. Verkia ir verkia. Tu niekada neverk. Tikrai nenori mano sūnaus? Būtų tikrai viskas normaaaliai, o jei nebūtų, aš jam parodyčiau... <..>
Į marčias geriau nerasčiau...."
"Jums dirbti nereikia? Girdėjau kvietė."
" Palauks. Normaaliai. Prieš pat kai atėjai dirbti, man buvo atostogos. Su žmona atostogavom Šventojoj, deginomės. Aš vis galvojau, kad mums neužteks pinigų, kad jau žmona taip atostogauti nebegali - ji dirba virėja, visą dieną ant kojų. Žinai, minimumas su vokeliu. Bet taip gerai buvo... Viskas buvo... Normaaliai. Pamatysi, kai jau tave suras vyras ir tau bus normaaliai"
"Man dar daug mokytis, gi žinot. Ir jus tikrai kviečia".
"Bet viskas visad būna normaaaliai. Pamatysi."
Nesuprantu kaip sugebėjau tai parašyti per dvidešimt minučių. Keturios valandos su puse... gal jau galėčiau užlipti į lauką?
***
Man tie paprasti žmonės buvo geri, bet tai galėjau suvokt tik žiemą, kada nebegaliu jiems už tai padėkot.
Tad ačiū visiems, kurie man yra geri ir vadina mane aukseliu.
Miau,
G.
Komentarai
Rašyti komentarą