Aha, keturi. Originalaus script'o(dienoraščio) autorė yra Gintarė Aukselytė, kai jai buvo keturiolika. Septyniolikmetė Gintarė Aukselytė tai perrašė ir pamiršo. Po metų autobuse prisiminė ir grįžusi namo perrašė kompiuteriu. O šiandien, aš, Gintarė Aukselytė(21) visą tai truputį perrašiau ir....
***
MAN KETURIOLIKA IR AŠ JAU NE VAIKAS
K-AAIP aš nekenčiu vaikų. Na rimtai. Nekenčiu. Zirzia, brudai, reketuoja visko iš tėvų. Man, vat, keturiolika. Ir net kai buvo keturi, nekėliau scenų. Nekenčiu vaikų.
Dar nekenčiu durnų panų, senų ir jaunų, kurios sako, kad va tokios kaip aš šneka šneka ir prisišneka, kad vat, apsiženyja pirmos ir prisigimdo tų vaikų. AŠ. VAIKŲ. BAIKIT. JUOKUS.
Bet kame esmė, kad aš realiai nieko prieš neturiu tuos vaikus, jeigu jie geri. Na, ne tokie kaip aš. Neužtenka būt geru, turi būt ir gražus vaikas. Bet jei esi geras ir gražus, suaugęs būsi dar ir protingas.
Kaip Hermiona. Ji užaugo graži, yra gudri. O būt gudriai yra dar geriau nei protingai. Štai, Luna iš Hario Poterio irgi yra protinga. Bet ji turi vaizduotę, ji turi savo pasaulį, todėl jai turėti draugų yra labai sunku. Aš nežinau, ar norėčiau būti panašesnė į Hermioną ar į Luną. Juk norėčiau būti ir protinga, ir mėgiama.
Mėgiama... Na, čia tokia kaip ir paslaptis, bet norėčiau, kad mane mylėtų, gerbtų ir didžiuotųsi. Ne tie snarglėti bernai su nešvariom rankom ir tuščiom galvom, man jų gaila ir visai nerūpi, kad aš jiems neįdomi. Kam JIE gali būti įdomūs? Aš norėčiau, kad manimi didžiuotųsi tėvai ir nelaikytų manęs vaiku. Aš jau esu keturiolikos metų individas ir puikiai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Galėtų gi manimi pasitikėti.
Aš noriu didelės karjeros. Tokios didelėėės kad visi pavydėtų ir sakytų, kad va, buvo toks gandralizdis mokykloj, o tu tik pažiūrėk kokia karjeeera. O aš sakyčiau, na, ką jūs, gimiau po laiminga žvaigžde. Nors ir sunkiai dirbau diena iš dienos vietoj to, kad dažyčiausi snukį ir aiškinčiau mamai, kaip aš nevalgau to ar ano.
Noriu turėti namus. Kur nebūtų daug nenaudingų baldų ir nuotraukų, veidrodžių. Ten manęs lauktų mano didelė vonia, čiužinys, mano pačios dažytos sienos ir spinta, kur galėčiau slėptis, jei man būtų baisu griaustinio. Ten būtų sausainių, jei ateitų svečių. Bet jie niekada neateitų, tad nieko tokio, jei tuos sausainius pati griaudžiant ir žaibuojant krimsnočiau.
Ir noriu mašinos, kuri važiuoja.
Ir noriu, kad vieną dieną kas nors man pasakytų, kad mano pečiai, nors ir pločiu panašūs į medkirčio, yra visai žavus gyvenimo ramstis. Ir tas, kuris man taip pasakytų, tikriausiai būtų mano vyras.
Jis nevadintų manęs nei ciucikiuku, nei pupuliuku, ar dar baisiau, kokia beibi. Nieko nėra šlykščiau, kai žmonės sako sorry ir beibi. Man sakytų:"Kas vakarienei, beibi?". Aš atsakyčiau:"Šikuple Tau, beibi". Kas gali tai pakęsti? Arba kokia mažule, seksi. Skamba kaip kokia... ai nu. Tokia.
Aš noriu būti gera ir nepykti. Juk kada nors turėsiu visiškai suaugti ir būti protinga, na, jau kokių dvidešimties, kai jau visa jaunystė prabėgus. Dabar nesu vaikas, bet nesu ir suaugus, galbūt dėl to ir nepasitiki mano sprendimais tėvai, ir visos tetos su dėdėm nori bučiuot į lūpas(nu siaube, gi žandas jau ir taip baisu, o dar lūpos).
Vat kai būsiu kokių dvidešimties, tada tai pagyvensiu. Eisiu miegot, kada mano siela man sako, rašysiu per dienas eilėraščius. O jau kai būsiu profesorė, rašysiu ir knygas. O studentai sakys, ak, profesore, kaip jūs taip?
O aš jiems sakysiu:
-Nes aš buvau gandralizdis, mano brangūs, nepatyrę studentai.
***
Nes aš ir dabar esu gandralizdis, mano brangi, nepatyrus Gintare.
Komentarai
Rašyti komentarą