Mes vieni pasiklydę viduržiemių upėse,
užstrigę ties žiotimis, santakom ar
seklumom.
Visi su laiku savy mes žūsime.
Tikiuos bent, kad greitai ir be skausmų.
Kiek daug mes negalim pasirinkti -
nei meilės, priešo, draugo ar sapnų.
Ironiška, bet galiu pati nuspręsti
kokiu nusižudyt aš noriu ginklu.
Iš kampo į kampą, ratais kvadratais
blaškausi per miegą, svetimus vardus
šaukiu.
Norėčiau bent žinot, kad užgęsus mano dūšiai
įsižiebs dar septynios vilties spingsulės,
bet
aš nežinau net ką veikiu šioj žemėj, tad
norėti ar trokšti kažko man
būtų...
naivu.
Komentarai
Rašyti komentarą