Šviežiai pjautos žolės kvapas
smelkias į duoną, pieną,
plaukia pro sijoną,
visus šios dienos pirkinius,
pradrėkstas pėdkelnes,
pavargusius paakius, plaukus, lūpas, į dūšią skverbiasi.
maudžiantį nuo rankinės petį,
Ir po visų dienos darbų tau gera prisimint,
kad laukia vėl auganti, nors tik ką nupjauta
žolė ir kvepia kvepia jos syvai drėgni.
Ir kimba ji prie batų ir lietaus. norėtuos, kad pačiai jų plauti nereikėtų.
Tik po lietvamzdžiu pakišti kojas ir sugadint batus pirktus iš tos pirmos algos.
O gal ir pastovėt lietuj, sušlapt, nors pienas genda,
kad ir pastovėsi žolės kvapem salsvam kiek nuo žoliapjovės benzino,
bet buvo akcija, tad nieko tokio...
permirkt lietuje,
kuris niekada
nelijo.
Komentarai
Rašyti komentarą