Vaike, absurdiška laikyti šunį visada uždarytą voljere, kad jis aplotų mane ir vos neįvarytų infarkto.
Absurdiška prisirišti prie prie žmonių, nes jie visada ras būdų nusitraukti. O jei neras, darys Tave ir Juos nelaimingus.
Absurdiška tikėtis, kad viskas pasikeis savaime. Kad vieną dieną tu būsi stiprus, laimingas, tvirtas. Kad sulaukęs dvidešimt vienerių žinosi gyvenimo pagrindus ir būsi mylimas.
Absurdiška bėgti nuo mirties ir skausmo. Kuo labiau jų vengsi, tuo greičiau jie tave pasivys. Tuo skaudžiau tave parklupdys.
Turėti savo mylimiausią puodelį taip pat yra absurdas.
Absurdiška dėlioti žmones į stalčius ir jiems suteikti etiketes. Jei taip elgsiesi, tada bus neabsudiškas kitų toks elgesys su tavimi, tad neturėtum būti nustebęs gavęs etiketę ir uždarytas vaikų stalčiuj.
Absurdas būna tada, kai stengiesi viską suspėti. Nieko niekada nespėsi, tad skubėjimas neturi prasmės.
Absurdiška manyti, kad gyvenimas įmanomas be aukojimo/pasiaukojimo.
Absurdiška manyti, kad davęs pažadą jį visada ištesėsi.
Vaike, tavo gyvenimas yra absurdas. Su tėvais, kurie tave saugo. Su tavo lova ir langu į pasaulį. Su užuolaidom ir vaikiškom knygom. Su duona, kurios dar neužsidirbai. Su mirtim, kurią traktuoji kaip neįmanomą. Su manim, iš tavęs besijuokiančia ir slapčia trokštančia būti vaiku vaikiškai absurdiškam pasauly.
Ir neieškok, mažiau, prasmės. Jei ji pati tavęs nesusirado, reiškia susiras vėliau. Nes nieko nėra absurdiškesnio už prasmės ieškojimą ir susikūrimą. Nebausk savęs. Užteks tų, kurie baudžia.
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą