Nustok persekiot mane,
vilkėti mano rūbus ir kalbėt
mano balsu, užteks.
Šešėlį mano palik ramybėje, palik
mano draugus, namus ir lovą.
Išeik ir nebegrįžk su savo kaltėmis,
sąžine, priekaištais niekam.
Tik man vienai.
Paleisk mane, tave jau aš
seniai paleidau, bet niekur tu neini
ir vis galuojamės mes mudvi,
pykstamės ir verkiam.
Ir klykiam viena ant kitos, kad
"Tavo čia kaltė" ir niekada nėra
kaltų ar išteisintų.
Vis nenusprendžiu kuri iš mūsų
yra kalinė.
Ar ta, kuri neišeina?
Ar ta, kuri nori pabėgti?
Komentarai
Rašyti komentarą