Kai pasako, kad žmogus gyvena už 100 kilometrų nuo Vilniaus ir visi linksi kiek tai daug, aš sakau, kad gyvenu už maždaug 200 km.
Kai kitas atliepia, kad gyvena už dviejų su puse, aš šūkteliu, kad aš gyvenu už trijų, keturių penkių šimtų kilometrų nuo Vilniaus, net jeigu ir Lietuva net nėra tokia didelė.
Atrodo, kad tie kilometrai parodo, kaip Tu ilgiesi namų(kuo toliau, tuo labiau) kaip Tau jų trūksta ir kaip tu nori pabrėžti, kad Tu gyveni toliausiai, nori namo labiausiai, esi svarbiausias ir Tau labiausiai skauda negalint grįžti.
Aišku, visada skauda. Ir visada tavęs neužteks ir skersvėjui pro langus besiveržiančiam užkišti, ir pasakyt tėvams, kad viskas bus gerai, ir pačiai neišprotėti.
Taip supamės, taip spaudžiam save, klijuojam save ir vėl drąskom.
Ir glamžomės.
Tik barakas, tik žiema.
Visada = Niekada.
Miau, Gintarė.
P.S. Išties tai už 261 km. Daugiau, jei važiuoji pro Šiaulius.
Komentarai
Rašyti komentarą