Ne, vasara, tu man jokios blogos įtakos
nedarai.
Ir visai normalu, kad vasarą norisi
bulvarinio skaitalo, miegoti ir laukti rudens, o gal, atsiradus laisvai nuo
miego valandėlei, paryškinti tą žavų apgamėlį ant skruosto prieš saulę.
Ir ne, man visai nesinori šlaistytis pajūriu
ar paežerėm, mautis šortų, bikinių, vaidinti sasyską ir laukt kol mane
nudžiaus koks alkanas šunėkas.
Man visai negėda.
Na, gal truputį - nereiktų tiek miegoti
ir pabust prakaituota marmūze, reikėtų nuvalyt dulkes nuo palangės,
pasisveikint su kaimynais ir praustis kas rytą po dušu(o ne po pietų, kai atsikėlus
galva dūzgia nuo karščio ir liežuvį iškišusio šuns lauke). Rytinę kavą reiktų
gerti lauke ne tik tada, kai nebeištveri savo kambario tapetų spalvos. Ir
padainuot reikėtų, ir rašyt ne tik apie liūdnus dalykus, patirt kažką naujo,
dar nesapnuoto...
Reikėtų daugiau skaityti, va, ko tikrai
reikėtų. Ir daugiau klausytis paukščių(t.y. tų brudų nuo kurių apie penktą ryto
verčiuosi ant kito šono), reikėtų nusipirkt pagaliau dažų ir nusipiešti kažkiek
pozityvo.
Reikia vasaroti, šypteliu
raivydamasi lovoje. Galbūt lašelis blogos įtakos visai nieko, bandau save
teisinti(vykusiai). Išmokti pasidžiaugti plaukais, kurie šiandien garbanojasi
kaip pas avytę, pasisveikinti su kojų pirštais ir pasverti ką turi. Paleisti
viską, ką praradai ar tariesi praradusi.
Vasarą, kaip ir bet kurį metų laiką, dar
reikia gyventi. Nors laikas
atrodo lyg užsispyręs vaikas, nepajudinamas iš vietos ožiukas, jis vis dar teka
sava vaga. Tingiai, kaip žalčiukas prieš saulę, bet slenka. Kaip ir bet kurią
metų dieną.
Sako, kad vyrai geriausiai moka išeiti. O
ką moka moterys? Išskėstom rankom laukti?
Ne, draugės. Jos moka švelniai paleisti
ir gyventi toliau.
Būsiu, pogalais, rašytoja!
Gintarė.
Komentarai
Rašyti komentarą